Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka .
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Kinas Lietuvoje buvo rodomas nuo XIX amžiaus pabaigos, kuriamas – nuo XX amžiaus pradžios.

Lietuvos kultūra

Liaudies kultūra

Kultūros istorija

Modernioji kultūra

Infolentelė: • • redaguoti

Patogumo dėlei šiame straipsnyje kalbama tiek apie kiną Lietuvoje, tiek apie lietuvių kuriamą kiną.

Kino rodymas

Į Lietuvą kinas atkeliavo 1897 m., kai Vilniuje įvyko pirmasis viešas kino rodymas. Pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m.

Šiuo metu Lietuvoje veikiantys kino teatrai bei kino salės:

Vilnius: „Apollo Kinas Akropolis“, „Forum Cinemas Vingis“, „Kino Deli“, „Multikino Ozas“, Paupio „Pasaka“, Senamiesčio „Pasaka“, „Skalvija“.
Kaunas: „Cinamon Kaunas“, „Forum Cinemas“, „Romuva“, M. Žilinsko galerija.
Klaipėda: „Forum Cinemas“.
Šiauliai: „Forum Cinemas“, „Atlantis Cinemas“.
Panevėžys: „Apollo Kinas Panevėžys“, „Garsas“.
Alytus: „Dainava“.
Marijampolė: „Spindulys“.
Visaginas: Visagino kultūros centro „Draugystės“ kino salė.
Palanga: „Naglis“.
Varėna: Varėnos kultūros centro kino salė.
Ukmergė: Ukmergės kultūros centras.
Nida: „Agila“.
Jonava: Jonavos kultūros centras.
Gargždai: „Minija“.

Daugiausia rodomi užsienio komerciniai filmai, tačiau vis populiarėja nekomercinis kinas. Daug žiūrovų sulaukia festivaliai „Kino pavasaris“, „“. Lietuvišką kiną pastaraisiais metais populiarino festivalis „“. 2005 metais rengiamas pirmasis komercinio lietuviško kino festivalis – konkursas „AXX“.

Kino istorija Lietuvoje

Lietuvos kino istoriją galimą sąlyginai padalyti į šiuos laikotarpius: ankstyvąjį (1896 - 1918), tarpukario (1919–1941), sovietinį (1941–1989) ir naujausią (nuo 1990 m.)

Pirmąjį laikotarpį ženklina nacionaliniam kinui nepalankios istorinės sąlygos ir naivūs entuziastų bandymai žengti pirmuosius žingsnius. Antrasis laikotarpis – profesionalaus nacionalinio kino pamatų kūrimas ir tolesnė raida suvaržytos laisvės sąlygomis. Pagaliau trečiasis, kol kas pats trumpiausias, bet daugiausia vilčių teikiantis laikotarpis – tai filmų kūrėjų bandymas tapti pasaulinio kino konteksto dalimi neprarandant savojo identiteto.

Pirmieji kino seansai

1896 m. liepos 28 d. Vilniaus Botanikos sodo koncertų salėje įvyko JAV išradėjo ir kino pionieriaus Tomo Edisono „gyvosios fotografijos“ seansas. O po metų panašius amerikiečių filmus galima buvo ne tik žiūrėti, bet ir seanso metu klausytis į specialias plokšteles įrašyto garso. Kai 1897 m. liepos 3 d. taip pat Botanikos sode pirmą kartą buvo parodyti prancūzų kino pradininkų brolių Liumjerų (Lumiere) filmai, kino populiarumas dar labiau išaugo. Labiausiai vilniečiams, kaip ir viso pasaulio žiūrovams, patiko „Traukinio atvykimas į stotį“ ir komiška scenelė „“. Nuo to laiko kinas tapo rimtu teatrų ir koncertų konkurentu. Panaikinus spaudos draudimą, nuo 1905 m. Vilniuje, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose duris atveria pirmieji stacionarūs kino teatrai. Didelė konkurencija priverčia jų savininkus formuoti savo veidą ir specifinį repertuarą. Anksčiausiai įsikūrusioje „Iliuzijoje“ vyrauja Prancūzijos ir Danijos produkcija.

„Edene“ dominuoja „aristokratiškas“ repertuaras – istorinės tematikos italų superprodukcija ir prancūzų „meninio kino“ kūriniai. Štremerio kino teatras greitai įgavo „šeimyninio“ kino teatro reputaciją. Geriausiems Peterburgo kino teatrams prilygstančios Kauno „Oazės“ koziriai – orą gaivinantys galingi ventiliatoriai ir fontanas vestibiulyje. Kauno centre, miesto sode įsikūrusi „Lyra“ žiūrovus viliojo prieš seansus ir per pertraukas grojančiu orkestru. 1910 m. Vilniuje atidarytas prabangus kino teatras „Bronislava“ (su pirmos, antros ir trečios klasės eilėmis, ložėmis ir balkonu) ne tik rodė svetur sukurtus filmus, bet ir pradėjo kurti savus. 1912 m. „Bronislavos“ repertuare pasirodo dokumentinė Vilniaus karo apygardos kariuomenės apžiūra, o po metų – pirmas vaidybinis filmas „Plikas basas Don Žuanas“ (jame vaidino Vilniaus teatro aktoriai).

Pirmieji kino filmai

1909 m. dokumentinius filmus Lietuvoje filmavo Antanas Račiūnas. Tais pačiais metais Kauno fotografas Vladislovas Starevičius sukūrė filmą „Prie Nemuno“. V. Starevičius pasaulio kine žinomas kaip tūrinės animacijos pradininkas, tačiau „savu“ jį laiko ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, prancūzai.

Dokumentinius filmus kūrė , , , Alfonsas Žibas, Kazys Lukšys ir kt.

1925 m. vasario 14 d. Kaune įsikūrus Lietuvos kinematografininkų sąjungai, prasidėjo kino aktorių rengimo vajus. Pirmoji buvo bendrovė „Lietfilm“. Jai įkandin pasirodė Kotrynos Senkevič įsteigta „Filmos“ mokykla. Pradeda veikti filmų gamybos bendrovė „Akis“. Buvo parengta apie 40 diplomuotų kino aktorių, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai iš vietos beveik nepajudėjo. Iš grandiozinių sumanymų pavyko pastatyti vos kelis kuklius filmus. Sukurtas pirmasis pilnametražis lietuviškas filmas „“ (1931 m.) Tai pat pasirodo keli trumpametražiai filmai: „Rūpestingas tėvas“, „Filmos“ mokyklos auklėtinio ir jo kolegos iš „Akies“ studijos „Sužieduotinis per prievartą“, kuriame nesudėtingą siužetą (turtuolis priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai) paįvairina gaudynės miesto gatvėmis, „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (operatorius Feognijus Dunajevas), kurio autoriai turėjo du tikslus – sukurti kuo daugiau komiškų situacijų ir įrodyti, kad kariuomenė net iš puskvailio gali išugdyti tikrą vyrą. Dauguma šių juostų neišliko.

Pasimetė už Atlanto ir filmo „Jonukas ir Onutė“ arba „Nelįsk, kur nereikia“ pėdsakai. Šio vaidybinio filmo premjera įvyko 1931 m. spalio 9 d. „Forumo“ kino teatre (vėliau – „Laisvė“). Tai komedija apie kaimo bernioką, išvykusį laimės ieškoti į miestą. Scenarijų rašė ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Vladas Sipaitis, režisavo Dunajevas. Ir žiūrovams ir recenzentams filme patiko Kaunas, o kaimas atrodė kažkoks „butaforiškas“: „Kaunas daro tikrai gražaus turtingo miesto įspūdį. Bet sodžiaus gyvenimo vaizdų labai mažai“, – rašė „Naujoji Romuva“ 1931 m. spalio 18 d. Po filmo premjeros Kipras Petrauskas pasakė: „Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų Lietuvai pakanka ir tiek!“

Pirmasis lietuviškas garsinis dokumentinis filmas vadinosi „Konrado kavinė“ ir buvo demonstruojamas Kauno kino teatruose 1936 m. rudenį. Pirmasis garsinis fabuliarinis filmas buvo Henriko Kačinsko režisuotas „“ (1938 m.) Šio marionečių filmo premjera įvyko 1938 m. lapkričio 24 d. „Metropolitene“ (lėles pagamino Stasys Ušinskas). Lietuvoje filmas sutiktas entuziastingai, o JAV animacinių filmų bendrovė „Dalcompany“ ne tik nupirko „Storulio sapną“, bet ir užsakė S. Ušinskiui naują filmą pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Lakštingala“. Šį darbą atlikti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.

„Laiškai iš tėvynės“

Nuo 1909 m. Lietuvą dažnai lanko Niujorke apsigyvenęs Amerikos lietuvis Antanas Račiūnas. Jis filmuoja Lietuvos vaizdus ir grįžęs rodo juos lietuvių kolonijose. Šie „judantys paveikslėliai“ (išeiviai juos tiesiog vadino „judžiais“) tokie populiarūs, kad A. Račiūnas daug kartų vyksta į Lietuvą jų filmuoti. Vyrauja graži Lietuvos gamta, miestelių, pilių ir bažnyčių vaizdai, taip pat visokios sueigos – lauko darbai, gegužinės, liaudies šokiai.

1919 m. A. Račiūnas su keliais bendraminčiais Brukline įkūrė Lietuvių kino bendrovę, kuri buvo pasiryžusi atlikti didelius darbus: įsteigti Lietuvoje kino studiją, siuntinėti po Ameriką mažiausiai tris keliaujančias grupes su lietuviškais „judžiais“, Lietuvoje sukurti keletą vaidybinių filmų, net serijinį filmą iš Lietuvos kunigaikščių gyvenimo. Per nepilnus tris bendrovės gyvavimo metus pavyko nufilmuoti nemažai kronikinių siužetų, kurie buvo rodomi Amerikos lietuviams, o kai kurie net parduoti anglams. Panašius „laiškus iš tėvynės“ į Ameriką iš Lietuvos vežė operatoriai , , Kazys Lukšys, , broliai Motūzai ir kiti.

Lietuvių pėdsakai Holivude

Pirmą ryškų pėdsaką Holivude paliko , 1925 m. nufilmavęs vaidybinį filmą iš knygnešių gyvenimo „Naktis Lietuvoje“. Pinigai filmui buvo renkami lietuvių kolonijose, o drabužiai ir reikmenys pasiskolinti iš Holivudo bendrovės. Atsiliepimų apie „Naktį Lietuvoje“ buvo ne tik išeivijos spaudoje. Gastroliuojant po Ameriką, filmo premjerą lydi anšlagai Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje, Niujorke. Sėkmės padrąsintas Valuskis užsimoja kurti kitus filmus, net vesterną, tačiau lėšų jiems surinkti nepavyksta.

Bendrovę „“ 1926 m. Niukorke įsteigia lietuviško profesionaliojo teatro pradininkas Juozas Vaičkus, pasiryžęs kurti vaidinimus ir „krutamuosius paveikslus“. J. Vaičkus norėjęs šiam tikslui rengti aktorius ir Lietuvoje, tačiau tokiai iniciatyvai čia buvo pasipriešinta. Bendrovė „Cineova Pictures“ greitai buvo priversta likviduotis, o pats J. Vaičkus 1929 m. grįžo į Lietuvą.

Bene reikšmingiausias ir brandžiausias lietuvių išeivijos filmas bus sukurtas tik 1965 m. Tai Birutės Pūkelevičiūtės pasakos „Aukso žąsis“ (brolių Grimų pasakų motyvais) ekranizacija. Filmavimas prasidėjo 1963 m. Monrealyje, garso įrašymo darbai atlikti Jeilio universiteto studijoje. Vaidinti buvo sukviesti lietuvių dramos aktoriai iš įvairių JAV ir Kanados miestų.

Sovietmetis

Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, visą kino gamybą bei platinimą ėmė kontroliuoti sovietų valdžia. Kaune įkurta Lietuvos respublikinė kino kronikos studija, 1949 m. perkelta į Vilnių, o 1956 m. pavadinta Lietuvos kino studija. Pirmuosius pokario vaidybinius filmus kūrė „broliškos pagalbos“ principu į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos atsiųsti „Mosfilm“ ir „“ specialistai. Juose vyrauja karinė – revoliucinė tematika ir sovietinio kino klišės. 1947 m. „Mosfilm“ sukūrė lietuvišku vadintą filmą „Marytė“ (rež. Vera Strojeva) – jį režisavo ir jame vaidino rusai, o pačiame filme pasakota apie Mariją Melnikaitę. 1953 m. panašiai sukurti filmai „Aušra prie Nemuno“ (rež. ), „Ignotas grįžo namo“ (1956 m., rež. ), „Tiltas“ (1956 m., rež. ).

Tik 1957 m. pasirodo pirmasis ilgametražis filmas, sukurtas Lietuvos kino studijos pajėgomis. Tai Vytauto Mikalausko „Žydrasis horizontas“, ir dabar žavintis poetiniu stiliumi, nuoširdžia romantika, nebanaliais personažais (ypač įsimena Eustachijus Aukštikalnis, valiūkiškai suvaidinęs avantiūristą Tiburcijų). Antras Mikalausko filmas „Kalakutai“ (1959 m.) bandė į kiną perkelti liaudiškų vaidinimų („Žaldokynė“, „Amerika pirtyje“) dvasią, tačiau ryškus teatrinis grimas, karikatūriški herojai, lėkštas humoras sutrukdė filmui pasiekti Petro Vaičiūno ar Augustino Griciaus (jis buvo „Kalakutų scenaristas“) satyrinių dramų lygį.

Pirmoji nacionalinės režisūros karta pradėjo veikti „“ metais. Maskvos Kinematografijos institute mokslus baigęs Vytautas Žalakevičius Lietuvoje sugebėjo suburti bendraminčius. Sovietmečiu buvo kuriama daug ideologinių filmų, tačiau lietuvių kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir menine kalba prabilti į žiūrovą. Todėl ypač dažnai kurti filmai apie vaikus ir jų pasaulį: šitaip buvo lengviau išvengti cenzūros priekabių. Svarbi tema buvo ir pokario kaimas. Šiuose filmuose bandyta parodyti kovos tarp komunistų šalininkų bei priešininkų nevienpusiškumą. Paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais kurtos užsienio autorių kūrinių ekranizacijos.

Lietuvių filmai garsėjo įvairiuose kino festivaliuose. Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) apdovanotas II sąjunginiame kino festivalyje, „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1972 m.) – VIII tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, Arūno Žebriūno novelė „Paskutinis šūvis“ iš novelių filmo „Gyvieji didvyriai“ (1960 m.) – Karlovy Varuose, „Paskutinė atostogų diena“ – Lokarne, apdovanojimų gavo Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa, ir kiti.

Išeivijoje išgarsėjo lietuvis Jonas Mekas, vienas garsiausių eksperimentinio avangardinio kino kūrėjų.

1987 m. Šarūnas Bartas įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema“.

Kinas nepriklausomoje Lietuvoje

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo finansavimo problema. Kai kurie kino kūrėjai, įpratę būti finansuojami iš Maskvos, sunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – valstybė smarkiai sumažino filmų finansavimą. Išpopuliarėjo komerciniai užsienio filmai, lietuviški filmai vis rečiau rodyti kino teatruose. Tačiau atsirado įvairių smulkesnių kino studijų, nauja gabių kino kūrėjų karta. Tarptautiniuose festivaliuose sekėsi Šarūno Barto, Karolio Jankaus, Audriaus Stonio (Feliksas už filmą „Neregių žemė“ (1991 m.)), Arūno Matelio, Janinos Lapinskaitės, Valdo Navasaičio, , filmams. Dirba jauni režisieriai , , Giedrė Beinoriūtė, ir kiti.

Asmenybės

Režisieriai: Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa, , Henrikas Šablevičius, Marijonas Giedrys, Almantas Grikevičius, Šarūnas Bartas, Karolis Jankus, Gytis Lukšas, Audrius Stonys, , Inesa Kurklietytė, Arūnas Matelis, Valdas Navasaitis, Janina Lapinskaitė, Jonas Mekas, Vytautas V. Landsbergis, Raimundas Banionis ir kt.
Aktoriai: Regimantas Adomaitis, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Vaiva Mainelytė, Lina Braknytė, Ingeborga Dapkūnaitė, Vytautas Kernagis, Valentinas Masalskis, , Elvyra Piškinaitė, Eugenija Pleškytė ir kt.
Operatoriai: Jonas Gricius,, , Ramūnas Greičius, Rimvydas Leipus, , , Algimantas Mikutėnas, , , , , , , , , , , ir kt.
Kritikai: Saulius Macaitis, , Skirmantas Valiulis ir kt.

Nuorodos

Lietuvos kino operatorių asociacija 2021-12-07 iš Wayback Machine projekto.
Lietuvių filmų centras
Lietuvos kinematografininkų sąjunga
Faktai iš Lietuvos kino istorijos 2005-02-22 iš Wayback Machine projekto.
Lietuvos kinematografija (1934)
Kinas Lietuvoje 1990–2004 2005-03-05 iš Wayback Machine projekto.