Gargždų bažnyčios šventoriaus koplyčia

55°42′39″š. pl. 21°24′09″r. ilg. / 55.710802°š. pl. 21.402515°r. ilg. / 55.710802; 21.402515

Gargždų bažnyčios šventoriaus koplyčia
Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Gargždų
Savivaldybė	Klaipėdos rajonas
Gyvenvietė	Gargždai
Adresas	Tilto g. 1
Statybinė medžiaga	Mūras
Pastatyta (įrengta)	~1840 m.
Stilius	neoklasicizmas

Gargždų bažnyčios šventoriaus koplyčia, arba Rionių šeimos koplyčia-mauzoliejus – koplyčia su laidojimo rūsiu, esanti Klaipėdos rajone, Gargžduose, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje. Be koplyčios, architektūriniam šventoriaus kompleksui priklauso senoji varpinė. Koplyčia pastatyta apie 1840-1841 m. bažnyčios globėjų, iš Baltijos vokiečių kilusių dvarininkų baronų Rionių (vok. Rönne) lėšomis kaip privati koplyčia-mauzoliejus. Pastaruoju metu naudojama pagalbinei paskirčiai, bažnytinių reikmenų laikymui.

Koplyčia Kultūros vertybių registre įrašyta 2011 m. Ji istoriniu požiūriu vertinga kaip vienas iš nedaugelio Gargždų architektūrinio paveldo fragmentų.

Istorija

Rionių giminės herbas

Šventoriaus kultūrinis sluoksnis siekia XVIII a. pabaigą, tačiau Gargždų miestelio raidos požiūriu gali būti ir ankstesnis. Su bažnyčios veikla, šventoriaus struktūros formavimu susiję bažnyčios globėjai savininkai baronai Igelstriomai (nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. pradžios; Otas Igelstriomas palaidotas bažnyčios rūsyje ), Gargždų dvarininkai baronai Rionės (nuo XIX a. 4-jo dešimtmečio iki XX a. pradžios).

1990 m. pastatyta dabartinė bažnyčia senosios vietoje, ant senų pamatų. Senoji medinė bažnyčia po 1786 m. gaisro dabartiniame šventoriuje buvo pastatyta 1791 m., vokiečių sudeginta 1941 m.

Koplyčia anksčiau vadinta Nukryžiuotojo Jėzaus vardu, vėliau, XX a. pirmoje pusėje turėjo Šv. Kryžiaus koplyčios titulą. Koplyčios viduje stovėjo nedidelis altorius privačių mišių laikymui. Rūsyje-mauzoliejuje laidoti dvarininkų šeimos nariai. Tai buvo ne tik baronai Rionės, bet ir su jais vedybų keliu susigiminiavusių grafų Mielžinskių šeimos nariai. Senųjų Gargždų gyventojų teigimu, paskutinį kartą koplyčioje laidotas apie 1930 m. „iš kažkur atgabentas baronų Rionių giminaitis“. Pastatas iki XX a. pradžios priklausė dvarininkams Rionėms, tuo pačiu buvo Gargždų bažnyčios šventoriaus priklausinys (neturėjo atskiro adreso). Baltai dažyta, iš tolo matoma koplyčia dvarininkų laikais buvo ryškus šventoriaus akcentas, paminėtas daugelyje to meto leidinių, kurių autoriai žavėjosi „graikų marmurinius templius“ primenančios koplyčios grožiu.

1935 m. Gargždų parapijos vizitacijos akte pažymėta gera koplyčios fizinė būklė, tačiau neturėta vyskupo leidimo laikyti joje mišias.

Koplyčia smarkiai nukentėjo vos prasidėjus karui – 1941 m. birželio 22 d. gaisre nudegė stogas, išdegė vidus (sudegė gretima bažnyčia). Sekančiais metais pradėta remontuoti: uždėtas naujas stogas, įstatyti langai, tačiau buvęs interjeras neatkurtas. Suremontuota koplyčia naudota kaip bažnyčios sandėlys. Pokaryje koplyčia sovietinės valdžios buvo nacionalizuota, vėliau išplėšta, mauzoliejus nuniokotas. Išniekinti palaikai vietinių gyventojų paslapčiomis surinkti ir palaidoti senosiose miesto kapinėse, tačiau palaidojimo vieta liko nežinoma. Mauzoliejus sovietmečiu paverstas bažnytinio inventoriaus sandėliu. Jame buvo vykdyti smulkūs stogo, yrančio fasadų mūro remontai.

XX a. pabaigoje remonto metu buvo perdažyti fasadai, pakeista stogo skarda. Buvęs mauzoliejus buvo pritaikytas buitinei patalpai (ji išvalyta, iškraustyta, atidengtos vidinės nišos).

Rūsys su niša lubose

Atminimo lentos apie palaidojimus koplyčios rūsyje

Architektūra

Koplyčia galiniu rytų ir šoniniu šiauriniu fasadais įjungta į šventoriaus mūrinę tvorą, už kurios reljefas smarkiai žemėja link istorinės Minijos gatvės ir Minijos upės slėnio. Išlikęs XIX a. pradžios šventoriaus tvoros fragmentas iš skaldytų akmenų, sutvirtintų kalkių skiediniu, su smulkių akmenukų inkrustacija. Pastatas vienos patalpos, stačiakampio plano, vieno aukšto, su rūsiu, dengtas dvišlaičiu stogu su skardos danga. Įrengta medinė pastogės perdangos konstrukcija. Sienos plytų mūro, iš lauko padengtos lygiu . Pastatas neoklasicistinio stiliaus. Pagrindinis fasadas su trikampiu frontonu. Statinio portiką remia keturios toskaninės kolonos. Šoniniai fasadai ritmiškai suskaidyti piliastrais ir keturiomis stačiakampėmis langų angomis. Galiniame fasade yra dvi langų dydžio ir formos nišos, jo frontone – mažas stačiakampis langelis. Pagrindinio įėjimo durys medinės, dvivėrės, su viršulangiu. Frontono skyde buvo įkomponuotas medinis kryžius ir medinė Kristaus Kančios statulėlė.

Koplyčios viduje grindys buvo eglinių lentų, stovėjo vienintelis vientarpsnis medinis altorius su medine Nukryžiuotojo Jėzaus statula centre. Altorių puošė medžio drožiniai, auksavimas. Ant altoriui iš šonų stovėjo po dvi iš Varšuvos atgabentas sidabrines žvakides. Po stiklu buvo padėti Kanonų tekstai.

Rūsys po koplyčia turi cilindrinį mūrinį skliautą. Jame buvo įrengta šeimyninė kapavietė-mauzoliejus laikyti karstams su mirusiųjų palaikais. Į rūsį patenkama pro įėjimą, įrengtą rytiniame fasade, po galine siena. Tačiau lieka neaišku, kaip į jį buvo patenkama anksčiau – per galinį rytų fasadą ar iš koplyčios vidaus (rūsio lubose įrengta stačiakampė niša).

Prie pagrindinio įėjimo į koplyčią, iš kairės, pritvirtintos dvi paminklinės atminimo lentos su lenkiškais įrašais apie buvusius dvarininkų palaidojimus. Autentiškos šlifuoto granito plokštės aptiktos statant naująją bažnyčią, tvarkant šventorių. Šios lentos Gargždų bažnyčios statytojo kun. Jono Paulausko rūpesčiu pritvirtintos koplyčios fasadinėje sienoje. Vienoje plokštėje yra įrašas apie Eugenijaus Rionės žmonos Gabrielės Oginskytės palaidojimą: „Čia ilsisi p. Gabrielės iš kunigaikščių Oginskių grafienės Krasickienės pagal Eduardą Krasickį barono Eugenijaus Rionės našlės palaikai. Gim. 1830 m. rugpjūčio 12, mir. 1912 m. rugpjūčio 30 d. Liūdintys dukros ir giminaičiai prašo Dievo gailestingumo šiai sielai“. Kitoje granito plokštėje įrašyta: „Čia ilsisi palaikai š. p. [šviesiausiojo pono] barono Eugenijaus Rionės, gim. 1830 m. sausio 1 d., mir. 1895 m. gruodžio 13 d. Liūdinti žmona ir giminės prašo Dievo išganymo jo sielai“.

Literatūra

• . Gargždų miesto ir parapijos istorija. - 1998. Vilnius: Diemedžio leidykla. .

Šaltiniai

Vikiteka: Gargždų bažnyčios šventoriaus koplyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapija (vyskupijos informacija)
2. „Objekto Nr. 35178 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
3. Dar kartą apie Otą Henriką Igelstriomą gargzdai.lt