Inflantija

Uždauguvio kunigaikštystė (lot. Ducatus Ultradunensis, latv. Pārdaugavas hercogiste; 1561–1566 m. Livonijos kunigaikštystė; lenk. Księstwo Inflanckie, arba Infliantai (lenk. Inflanty) – 1561–1569 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o 1569–1660 m. ir Abiejų Tautų Respublikos vasalinė kunigaikštystė dabartinėje Latvijos ir Estijos teritorijoje. Valda dar vadinama Lenkijos Livonija.

lot. Ducatus Ultradunensis Uždauguvio kunigaikštystė
ATR dalis
← 1561 – 1621 →   →
Herbas
Location of Kunigaikštystė (tamsiai pilka) 1619 m.
Sostinė	Felinas
Kalbos	Vokiečių kalba
Valdymo forma	monarchija
Istorija
-	1561 m., 1561
- Altmarko paliaubos	1621 m.

Istorija

Atsiradimo prielaidos

1556 m. stiprėjant reformacijai tiek Lietuvoje, tiek Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupo valdomose žemėse, paaštrėjo ir kovos dėl įtakos sferų. Kai Reformacijos sekėjas, Livonijos ordino didysis magistras užpuolė karaliaus Žygimanto Augusto seserėną, Rygos arkivyskupą, Brandenburgo markgrafą Vilhelmą, paėmė jį Kuoknesėje ir užėmė visas jo valdas, Žygimantas Augustas buvo priverstas imtis ginklo, nes geruoju susitarti nepavyko. Karaliaus pavedimu Lietuvos lauko etmonas Mikalojus Radvila Rudasis surinko kariuomenę ir Žygimantas Augustas, žymių didikų lydimas išžygiavo prieš Livonijos magistrą. Magistrą įbaugino vien kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo vadovaujamos priešakinės sargybos veiksmai, imperatoriaus pasiuntinio tarpininkavimu jis ėmė rūpintis taikos sudarymu. Taikos derybas vedė Lietuvos didysis maršalka Mikalojus Radvila Juodasis. Jam tarpininkaujant buvo pasirašyta taikos sutartis su didžiuoju magistru, kuris pripažino ordino pavaldumą karaliui, pasižadėjo grąžinti arkivyskupo valdas ir atlyginti nuostolius bei padengti karo išlaidas.

Ordino susilpnėjimu pasinaudojusi Rusija 1558 m. pradėjo Livonijos karą, buvo užimti Narva ir Dorpatas (dabar Tartu), didysis magistras Johanas Fiurstenbergas pateko į nelaisvę, magistru tapo Gotardas Ketleris. Į karą buvo priversta įstoti ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Pasinaudojusi proga, Danija užvaldė Saremos salą. Pasiektos paliaubos truko neilgai.

Didysis magistras Gotardas Ketleris, matydamas iš Maskvos gresiantį pavojų ir netekęs vilties apsiginti savo jėgomis, nuvyko pas karalių Žygimantą Augustą ir paprašė paremti bei užtarti ordiną. Lenkijoje į šį sumanymą buvo pažiūrėta nepalankiai, ji nenorėjo dėl svetimų reikalų veltis į karą. Todėl karalius nusprendė suteikti ordinui paramą tik kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Mikalojus Radvila Rudasis 1559 m. rugpjūčio 31 d. sušaukė Vilniuje Lietuvos tarybą, į kurią atvyko ordino pasiuntiniai. Kunigaikščio pastangomis ir jo tarpininkavimu su jais buvo sudaryta gynybos ir puolimo sąjunga prieš Maskvą. Kunigaikštis Mikalojus nedelsiant parašė laišką Maskvos bojarinams ir paprašė įkalbėti carą atlyginti Livonijai padarytas skriaudas ir sudaryti su ja sutartį, nes Lenkijos karalius suteikė ordinui globą. Gavus neigiamą atsakymą, buvo pradėta rengtis karui. 1560 m. Rusija atnaujino karinius veiksmus ir užėmė Alūksnę bei Viljandį. Tuomet ir Lietuvos kariuomenė patraukė į karo lauką ir sugebėjo tik persikėlusi per Dauguvą priversti Maskvos kariuomenę pasitraukti iš Livonijos. Rygos arkivyskupas ir Livonijos ponai ėmė vykdyti Ketlerio sudarytą sutartį.

Tačiau, kol Lietuva kariavo su Maskva, Livonijos padėtis dar pablogėjo. Danijos karalius įteisino Saremos vyskupiją ir užėmė pajūrio miestus, o Estija pateko Švedijos valdžion. Livonijos luomai paprašė Abiejų Tautų Respublikos karaliaus atsiųsti įgaliotinį. Juo vėl tapo Mikalojus Radvila Juodasis. Derybose su Livonijos luomais jis pranešė, kad tokiomis aplinkybėmis Lietuva viena negali suteikti jiems pagalbos ir patarė kreiptis į Lenkijos luomus bei pamėginti sudaryti su jais unijos sutartį.

1561 m. spalio 12 d. į Vilniaus seimą atvyko Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris su riteriais, Rygos arkivyskupas Vilhelmas ir rygiečiai tartis dėl Livonijos pasidavimo Lietuvai. Livonija pripažino karalių Žygimantą Augustą ir jo palikuonis savo valdovais. Gotardas Ketleris iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės leno teise gavo valdyti Kuršą ir Žiemgalą. 1562 m. vasario 17 d. Gotardas Ketleris Rygoje, ordino rūmų salėje, po Mykolo Radvilos kojomis sudėjo Rygos miesto, ordino archyvo raktus ir antspaudą, padėjo nusiėmęs savo apsiaustą, kryžių ir paauksuotą togą. Mikalojus Radvila Juodasis priėmė priesaiką iš Livonijos luomų ir naujojo Kuršo kunigaikščio ir Gotardą Ketlerį paskelbė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiu bei karaliaus vietininku Livonijoje. Likusi Livonija, lenkiškai pavadinta Infliantais, buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o Šiaurės Estija liko Švedijai kaip Estijos kunigaikštystė.

1583–1599 m. Infliantuose buvo vykdoma dvarų revizija, per kurią dvarininkams reikėjo įrodyti savo teises į dvarą.

Pabaiga

Nuo 1621 m. Ništato sutartimi švedams gavus Rygą, Livonijos kunigaikštystė buvo padalinta. Šiaurinės jos dalys (Pietų Estija ir Latvijos Vidžemė) atiteko Švedijos imperijai, ir buvo vadinamos Švedijos Livonija. Pietinė dalis (Latgala) liko Lenkijai-Lietuvai ir toliau buvo vadinama lenkų Livonija (Inflanty Polskie). Ji sutapo su Livonijos vaivadija.

Po Šiaurės karo (1700–1721) švedų Livonijos teritorijas prijungus prie Rusijos imperijos, jos sudarė Livonijos (arba Lifliandijos) guberniją. Livonijos vaivadija Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje išliko iki 1772 m.

Administracinis suskirstymas

1598–1620 m. kunigaikštystė buvo padalyta į tris vaivadijas:

• Dorpato vaivadija (województwo dorpackie), centras Tartu
• Pernu vaivadija (województwo parnawskie), centras Pernu
• Vendeno vaivadija (województwo wendeńskie), centras Cėsys

Nuo 1620 m. visa Abiejų Tautų Respublikai likusi teritorija buvo sujungta į vieną administracinį vienetą – Livonijos vaivadiją (województwo inflanckie) su centru Daugpilyje.

Šaltiniai

1. Uždauguvio kunigaikštystė(parengė Algirdas Matulevičius). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2021-11-06).
2. BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 30 p. .