Kazimieras Kulviecas

Kazimieras Jokūbas Kulviecas (lenk. Kazimierz Jakub Kulwieć; 1871 m. gegužės 1 d. Triobiškiuose, Kalvarijos apskritis, Rusijos imperija – 1943 m. vasario 14 d. prie Archangelsko, TSRS) – Lenkijos ir Lietuvos kraštotyrininkas, gamtininkas.

Kazimieras Kulviecas

Biografija

Gimė Lietuvos dvarininko šeimoje, iš kurios, dėl tėvo dalyvavimo 1863 m. sukilime, carinės Rusijos administracija buvo konfiskavusi dvarą.

Kazimieras Kulviecas mokėsi Suvalkų gimnazijoje, o 1897 m. baigė gamtos studijas Varšuvos universitete ir įgijo zoologo diplomą. Po metų Suvalkuose vedė vietos notaro Stankevičiaus dukterį Juliją Kazimierą Kunigundą. Dirbo mokslinį darbą: tyrinėjo florą ir fauną didžiuliame areale – tarp Viduržemio ir Baltosios jūrų. Visgi didžiausią dėmesį skyrė gimtajai Suvalkijai: kartu su gamtininkais Kazimieru Červinskiu ir Romualdu Minkevičiumi 1901–1903 m. tyrė Vygrių ežero augmeniją ir gyvūniją, atliko šio vandens telkinio dugno gylio matavimus. Ekspedicijos rezultatai buvo paskelbti leidiniuose „Wszechświat” (1902 m., Nr 21–23) ir „Pamiętnik Fizjograficzni” (1904 m., t. XVIII).

Kartu su Zigmantu Gliogeriu ir Aleksandru Janovskiu 1906 m. įkūrė Lenkijos kraštotyros draugiją ir buvo išrinktas jos vicepirmininku. K. Kulvieco iniciatyva buvo pradėtas leisti Draugijos žurnalas „Ziemia”, kurį jis redagavo 1910–1914 m. ir 1922–1926 m. Šio leidinio puslapiuose paskelbė vertingą kraštotyrinę medžiagą apie Augustavo kanalą, paminklinę pušį prie Drubengio upelio (šalia Birštono) , Šiauliškių akmenį, Suvalkiją ir kt. Kraštotyrai iki šiol išlieka vertingomis ir jo darytos XX a. pr. nuotraukos (pvz.: Marijampolės apskrities valstiečių fotografijos).

Pirmasis pasaulinis karas Kulviecų šeimą užklupo prie Naugarduko. Šeimos galva buvo iškviestas į Maskvą, kur karo pabėgėlių vaikams organizavo lenkišką gimnaziją (vėliau panašią gimnaziją įkūrė Varšuvoje). Pasibaigus karui, prie Svitiazio ežero nusipirko Rusatino dvarelį (dabar Baltarusijos ). 1927 m. jam buvo suteiktas Lenkijos kraštotyros draugijos garbės nario vardas. XX a. antrajame dešimtmetyje rūpinosi kraštotyrininkų centro– įkūrimu prie Vygrių ežero. 1929 m. jis buvo atidarytas Stari Palivarke, o K. Kulviecas paskirtas šio centro kuratoriumi.

Kai 1939 m. Vakarų Baltarusiją užėmė Raudonoji armija, Kulviecų šeima Rusatine buvo suimta ir ištremta į Archangelsko sritį. Netrukus prasidėjo Antrojo pasaulinio karo sunkmetis, bet tremtinys K. Kulviecas, nepaisydamas sudėtingų sąlygų, nuosekliai tyrinėjo aplinkinę florą ir fauną. Tyrimus nutraukė mokslininko mirtis. Duktė Vanda, bijodama galimų represijų, tėvo rankraštį sunaikino.

Išnašos

1. Kanal Augustowski // Ziemia, 1910 m. Nr. 3
2. Sosna w Drobindze // Ziemia, 1910 m. Nr. 49
3. Kamień pod Szauliszkami // Ziemia, 1910 m. Nr. 45
4. Suwalszczyzna // Ziemia, 1922 m. Nr. 4
5. Typy litewskie // Ziemia, 1910 m. Nr. 51

Literatūra

• Bacewicz J. W. Biografie Suwalskie. – Suwałki, 1993
• Matusiewicz A. Kwartalnik Wigry. – 2004 Nr. 2, 8–14 s.