Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šis straipsnis apie istorinę prūsų žemę. Apie ežerą Kelmės rajone skaitykite straipsnyje Varmė (ežeras).

Varmė, arba Varmija (prūs. Wārmi, lot. Varmia, lenk. Warmia, vok. Ermland) – istorinė Prūsijos sritis, vakaruose siekianti Aistmares, šiaurėje – Priegliaus žiotis, rytuose ribojasi su Notanga ir Barta. Į šį regioną įeina Banavos upynas, vėlesnė Šventapilės apskritis. XIII a. užkariauta Vokiečių ordino, iš didžiosios Varmės dalies sudaryta . Nuo 1466 iki 1772 m. Varmės vyskupystė priklausė Lenkijos karalystei su tam tikromis autonomijos teisėmis. Didžiausi šios žemės miestai buvo Elbingas ir Braunsbergas (Branevas), taip pat Balga. Didžioji dalis Varmės vėliau priklausė Rytų Prūsijai. Šiuo metu istorinė Varmė yra Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijoje.

*Šventosios Varmijos žemėlapis* (Janas Friderikas Enderšas), 1755 m.

Pirma kartą šaltiniuose „Warmia“ minima 1249 m. Pavadinimas kildinamas iš prūsų wormyan, warmun („raudona“). 1262 m. minima kaip „Wormeland“ ir tik 1299 m. atsiranda vokiškas variantas „Ermelandt“.

Geografija

Varmės vyskupystė tęsėsi nuo siauro Aistmarių pakrantės ruožo tarp Frauenburgo (Fromborko) ir Braunsbergo, į pietvakarius link Mozūrų ežeryno, aplink Olštyną ir Rešlių. Iš visų pusių Varmę supo vokiškieji Rytprūsiai – pietvakariuose, Notanga ir Barta šiaurėje ir Mozūrija pietvakariuose. Didžiausios upės – Pasargė ir Alna. Bendras plotas – 4249 km².

Vyskupystei priklausė šie miestai (nuo pakrantės gylyn į kraštą) Frauenburgas, Braunsbergas, Malšiakukis, Vormedytė, Gutštatas (Dobre Miastas), Heilsbergas (Lidzbarkas), Bišofšteinas (Bištynekas), Reselis (Rešlius), Zėburgas (Jezioranai), Bišofsburgas (Biskupecas), Vartenburgas (Barčevas) ir Alenšteinas (Olštynas).

Gyventojai

Merginos Varmės krašto rūbais, apie 1920 m.

XIII a. Varmėje gyveno prūsų gentys varmiai (šiaurės rytuose), pagudėnai ir galindai (pietuose), notangai ir bartai (šiaurės rytuose). Užkariavęs prūsus, Vokiečių ordinas čia kvietėsi vokiečių kolonistus. Po paskutinio Didžiojo prūsų sukilimo kolonistai iš Liubeko įkūrė abu Varmės miestus prie Baltijos jūros: Frauenburgą ir Braunsbergą, o vidurinę Varmės dalį XIV a. pirmojoje pusėje pasiekė kolonistai iš Silezijos, kurių savotiška tarmė išsilaikė čia iki XX a. („sileziečių miestai“ buvo Vermditas, Gutštatas ir Heilsbergas). Vėliausiai, XIV a. antrojoje pusėje, kolonistai pasiekė pietinę Varmės dalį aplink Alenšteiną, Vartenburgą, Zėburgą, Reselį ir Bišofsburgą. Čia šalia prūsų kaimų buvo kolonistų nausėdijos. Varmės vyskupystėje su prūsais tų laikų matais buvo elgiamasi geranoriškai, prūsai galėjo gauti vyskupo tarnybas.

Prūsų kalba katalikiškoje Varmėje išnyko jau XVI a.