Andrea del Sarto

Andrėja del Sartas
Andrėjos del Sarto autoportretas (apie 1528, Uficių galerija, Florencija)
Gimė	1486 m. liepos 16 d. Florencija
Mirė	1530 m. rugsėjo 29 d. (44 metai) Florencija
Tautybė	italas
Veikla	italų dailininkas.
Vikiteka	Andrea del Sarto

Andrėja del Sartas (it. Andrea del Sarto, tikr. Andrea d’Agnolo di Francesco di Luca di Paolo del Migliore, 1486 liepos 16 d. – 1530 m. rugsėjo 29 d.) – italų brandžiojo renesanso dailininkas iš Florencijos.

Andrėja del Sartas buvo vienu didžiausių savo laikmečio renesanso dailės meistrų ir daug prisidėjo prie manierizmo išsivystymo Florencijoje. Svarbiausiais jo darbais laikomos freskos Santissima Annunziata ir Chiostro dello Scalzo bažnyčiose. Iš paveikslų žymiausiu minima „Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija).

Biografija

Andrėa del Sartas gimė 1486 liepos 16 d. Florencijoje. Jo tėvas Anjolas buvo siuvėjas, dirbo su audiniais. Dėl to Andrėja gavo savo pravardę (it. del sarto – siuvėjo). Iš pradžių Andrėja mokėsi auksakalystės, tačiau buvo pastebėtas dailininko Džian Barilės (Gian Barile), kuris pasiėmė jį mokiniu pas save. Apie 1498 m. Džian Barilė perleido Andrėją vienam garsiausių Florencijos dailininkų Pjerui di Kozimui. Pasak Dž. Vazario, Andrėja del Sartui ypač didelį poveikį padarė Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo kartonai freskoms Vekjo rūmuose, kuriuose jaunasis Andrėja mokėsi kopijuodamas didžiųjų meistrų darbus.

„Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija, Florencija. Pavadinimas kilęs iš to, kad Madona vaizduojama ant postamento, kuriame pavaizduotos harpijos)

Apie 1505–06 m. Andrėja del Sartas paliko Pjero di Kozimo mokyklą ir su M. Albertinelio mokiniu Frančabidžu atidarė bendrą studiją bei pradėjo savarankišką profesionalaus dailininko karjerą. 1509 m. Andrėja sulaukė pirmo reikšmingo užsakymo vienuolyno bažnyčioje . Joje Andrėja atliko keletą freskų, kurios jį išgarsino Florencijoje ir buvo tokios sėkmingos, kad servitai įprašė dailininką atlikti jų daugiau. Andrėja del Sartas baigė šias freskas iki 1514 m. ir gerokai vėliau dar dirbo šioje bažnyčioje. Ankstyvajam Andrėjos stiliui būdinga Fra Bartolomėjo ir Rafaelio įtakos.

Apie 1511 m. Andrėja del Sartas jau buvo žinomas dailininkas, Florencijos užsakymų rinką pasidalinęs su Fra Bartolomėju. Jo studijoje mokėsi būsimieji manierizmo pirmieji meistrai Rosas Fjorentinas ir Jakopas da Pontormas. Tarp vėlesnių mokinių − Džordžas Vazaris ir Frančeskas Salviatis. Apie 1511–12 m. Andrėja pradėjo dirbti Chiostro dello Scalzo bažnyčioje. Šiose monochromatinėse freskose atskleidė savo piešėjo talentą, dėl ko buvo pramintas „meistru be klaidų“. 1517 m. Andrėja nutapė tikriausiai geriausiai žinomą savo paveikslą „Madoną su harpijomis“ ir „Jauno vyro portretą“. Jo bičiuliu tuo metu buvo Jakopas Sansovinas. Maždaug 1517 m. pabaigoje Andrėja vedė Lukreciją del Fedę (''Lucrezia del Fede'') ir buvo pakviestas į Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvarą, kuriam anksčiau sėkmingai pardavė porą paveikslų. Andrėjos laikas Paryžiuje nebuvo sėkmingas. Jis išbuvo jame apie 1 metus ir grįžo į Florenciją. Pasak Dž. Vazario, labiau dėl žmonos.

„Šv. Jonas Krikštytojas“ (apie 1528, Piti rūmai, Florencija)

1520 m. grįžęs į Florenciją Andrėja greitai iššvaistė Prancūzijoje uždirbtus pinigus. Pasak vienos legendos, karalius buvo jų davęs pirkti dailės darbams Florencijoje, tačiau Andrėja už juos nusipirko namą – dabar manoma, kad tai tik prasimanymas. Istorijos epizodą vėliau panaudojo anglų poetas eilėraštyje, skirtame Andrėjai del Sartui. 1520–21 m. dailininkas dirbo Medičių viloje prie Prato, tačiau šie darbai nutrūko mirus užsakovui, popiežiui Leonui X Medičiui. Freską „Cezario triumfas“ vėliau baigė Alesandras Aloris. Minima, kad 1523 m. Andrėja nutapė Rafaelio popiežiaus Leono X portreto kopiją, kuri buvo Medičių šeimos pasiųsta Mantujos hercogui kaip tikra.

Apie 1526 m. Andrėja galų gale baigė freskas Chiostro dello Scalzo bažnyčioje ir 1527 m. atliko paskutinį reikšmingą monumentalų darbą, freską „Paskutinė vakarienė“ San Salvi bažnyčioje, kurią pradėjo 1519 m. Vėlyvieji Andrea paveikslai rodo pilnai susiformavusį vieną iškiliausių italų brandžiojo renesanso meistrų. Andrėja del Sartas mirė 1530 m. nuo maro, palaidotas rugsėjo 29 d. bažnyčioje Florencijoje.

Kūryba

Savo gyvenimo metu kai kuriuo laikotarpiu Andrėjos del Sarto kūryba buvo laikoma lygia tai, kurią atliko Mikelandželas ir Rafaelis, tačiau po mirties dailininko autoritetas greitai smuko. Dž. Vazario teigimu, Andrėjai trūko aistros ir audringumo, kurio galėtų įkvėpti į savo paveikslus. Dailininkas esą buvo ramaus ir melancholiško būdo (tai atsispindi ir Andrėjos autoportrete 1528 m.). Ne ką geriau atsiliepiama apie Andrėjos žmoną Lukreciją, kuri esą buvo silpna ir aikštinga asmenybė, dariusi neigiamą poveikį dailininkui. Savo žmoną dailininkas naudojo kaip modelį madonų atvaizdams, pvz., „Madonoje su harpijomis“.

Andrėjos del Sarto kūryba skirstoma į dvi dalis: ankstyvąją ir vėlyvąją (po 1520 m.). Ankstyvojoje labiau dominuoja monochromatiniai piešiniai, kai vėlyvojoje Andrėja parodo geriausią savo, kaip spalvų meistro, talentą, kas įgalino jį būti geriausiu spalvų valdymo meistru Italijoje („Mergelės Marijos paėmimas į dangų“), neskaitant Venecijos dailininkų. Neramios vėlesniųjų darbų spalvos atliepia tuo metu pradėjusį Florencijoje įsigalėti manierizmą. Bernardas Berensonas aukštai vertino Andrėjos ankstyvojo periodo darbus ir rašė apie San Salvi „Paskutinę vakarienę“, kaip vienintelį tokios temos kūrinį, į kurį galima žiūrėti su malonumu mačius Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“. Tačiau Berensonas kritikavo Del Sarto vėlyvuosius kūrinius, pavyzdžiui, „Mergelės Marijos paėmimą į dangų“ dėl per didelio dėmesio suteikimo drapiruočių vaizdavimui, o ne meniniui įkvėpimui.

Darbų galerija

• „Lošėjų bausmė“ (apie 1510, bažnyčia, Florencija)
• „Mergelės Marijos gimimas“ (apie 1514, bažnyčia, Florencija)
• „Šv. Jonas Krikštytojas krikštija žmones“ (apie 1517, Chiostro dello Scalzo, Florencija)
• „Žmonos portretas“ (1513–14, Prado muziejus, Madridas)
• „Jauno vyro portretas“ (apie 1518, Londono nacionalinė galerija)
• „Šv. Šeima“ (apie 1520, Piti rūmai, Florencija)
• „Madonna della Scala“ (1522–23, Prado muziejus, Madridas)
• „Paskutinė vakarienė“ (1527, San Salvi bažnyčia, Florencija)
• „Geroji naujiena“ (apie 1528, Piti rūmai, Florencija)
• „Moteris su Petrarkos knyga“ (1528–29, Uficių galerija, Florencija)
• „Madona su Kūdikiu, Šv. Jonas ir Šv. Elžbieta“ (1529, Piti rūmai, Florencija)
• „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ (apie 1530, Piti rūmai, Florencija)

Nuorodos

Vikiteka: Andrea del Sarto – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Bernhard Berenson. The Florentine Painters of Renaissance

• Encyclopaedia Britannica
• treccani.it
• Andrea del Sarto WGA tinklalapyje
• Katalikų enciklopedija
• Andrea del Sarto biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) 2012-03-18 iš Wayback Machine projekto.