Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Ilyrija (reikšmės).

Ilyrija (gr. Ἰλλυρία, lot. Illyria), kitaip Ilirija – senovinis Europos regionas, egzistavęs I tūkst. pr. m. e. Balkanų vakarinėje dalyje. Jos gyventojai buvo ilyrai. Regionas apėmė teritorijas, kur dabar yra vidurio ir šiaurės Albanija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, vakarų Kroatija (Dalmatija), Kosovas, pietvakarių Serbija.

Senovės Europos istorinis regionas Ilyrija (Ἰλλυρία)

Šalis	Albanija, Serbija, Juodkalnija, Dalmatija, Kosovas
Tautos	Ilyrai
Valstybės	IV a.-165 m. pr. m. e. Ardiajų karalystė 230-167 m. pr. m. e.
Miestai	Skodra
Vikiteka	VikitekaVikiteka

Senovės Europos istoriniai regionai: Graikija, Pajonija, Ilyrija, Trakija, Panonija, , , Galija, Retija, Norikas, , Hibernija, Germanija, Dakija, Skitija

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Dinarų kalnynas.

Ilyrija buvo kalnuotas kraštas, iš esmės sutapęs su Dinarų kalnynu. Iš visų pusių jį supo lygumų teritorijos. Vakaruose regionas glaudėsi prie Adrijos jūros ir apėmė pakrantės atkarpą nuo Histrijos šiaurėje iki Vliorės įlankos pietuose. Šiaurėje ribojosi su žemumų Panonija nuo kurios skyrė Savus. Pietuose ribojosi su Epyru. Neaiškiausia riba buvo rytinė, su Trakija ir Makedonija, mat čia gyveno tarpinės etninės grupės, tokios kaip pajonai (gali būti priskiriami trakams arba makedonams) ir dardanai (gali būti priskiriami trakams arba ilyrams). Kai kuriais atvejais Pajonija ir Dardanija išskiriami kaip atskiri istoriniai regionai. jeigu dardanija priskiriama Ilyrijai, jos rytinė riba beveik sutapo su Moravos upe.

Kalnuotą Ilyrijos kraštą drėkino daug upių, kurių dauguma priklausė Dunojaus baseinui ir tekėjo į šiaurę, t. y. į Panoniją. Tai buvo Oenėjus, Urpanus, Bosina, Drinas, Vakarų Morava. Keletas upių (pvz. Narenta) tekėjo į Adrijos jūrą.

Demografija

Pagrindinis straipsnis – ilyrai.

Pagrindiniai regiono gyventojai buvo ilyrai (kurie taip pat gyveno gretimoje Panonijoje), tačiau čia gyveno ir kitos gentys – trakai, venetai, , frygai. Visi gyventojai gyveno susiskaidę į daugybę smulkių genčių. Svarbiausi Ilyriją sudarę subregionai buvo šie:

– piečiausia genčių grupė dab. vidurinės Albanijos teritorijoje. Jiems priklausė Oxuaioi, Hemasini, Arthitae, Armistae, Taulantii, Abri, Parthini. Tai buvo labiausiai helenizuoti ilyrai;
Tikroji Ilyrija – genčių grupė (dabartinėje šiaurinėje Albanijoje, Juodkalnijoje, Hercegovinoje), tarp kurių buvo Albani, ardiajai (Ardiaei), (Autariatae), Bathiatae, Bylliones, Deretini, Cavii, Chelidones, Daorsi, Dassareti, Deuri, Dyestes, Kinambroi, Enchelei, Melcumani, Narensi, Penestae, Sardeates, Selepitani. Herodotas mini, kad tarp jų stipriausios gentys buvo ardiajai (pajūryje) ir autariatai (istorinėje Raškoje), kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Nemažai šių genčių (Grabaei, Endirudini, Sasaei, Labeates) vėliau buvo žinomos kaip (jų pavadinimas kilo nuo miesto).
– buvo Adrijos pajūryje į šiaurę nuo Tikrosios Ilyrijos (skiriamoji riba buvo Neretva) ir davė pavadinimą Dalmatijos provincijai, o vėliau - Dalmatijos istoriniam regionui.
– piečiausia venetų atšaka, gyvenusi prie Adrijos jūros, į šiaurę nuo Dalmatų (skiriamoji riba buvo [[Krka (Kroatija)|Titas). Jų gyvenamas regionas sudarė šiaurės Dalmatiją.
Venetai – šiauriausios, ne ilyriškos kilmės gentys, tarp kurių buvo Histri, Carni, Catari, Catali, Secusses, Lopsi ir kt. dabartinės Kroatijos teritorijoje.
Dardanai – genčių grupė, gyvenusi į šiaurės rytus nuo deraemestų (daugiausia dab. Kosovo teritorijoje). Jie buvo tarpinė grupė tarp trakų ir ilyrų, patyrusi abiejų kultūrinį ir lingvistinį poveikį;

Istorija

Anot senovės graikų mitų, ilyrai buvo mitologinio personažo Ilyrijaus (gr. Ιλλυριός), Kadmo ir Harmonijos sūnaus, palikuonys. Žiūrint iš graikų, jie buvo vieni iš šiaurinių barbarų, gyvenę į šiaurę nuo Epyro ir Pajonijos. Kolonizacijos metu graikai kūrė kolonijas Ilyrijos pakrantėje, kurių svarbiausios buvo Avlona, Faras, Isa, Pola, Aspalatas, Tragurionas, Lisas, , Olakenionas, Epidamnas ir kt.

Archeologiniais duomenimis, ilyrai siejami su , kuri paplito regione nuo II tūkst. pr. m. e., Bronzos amžiuje. VIII a. pr. m. e. ji peraugo į geležies amžių. Vėlyvoji Glasinaco kultūra (Glasinacas V, V-III a. pr. m. e. e.) siejama su autariatų genties hegemonija, mat ši gentis įsitvirtino didelėje dalyje balkanų kalnyno, savo vakarinius priešus ardiajus išstumdama į pajūrį, o trakus - į rytus.

IV a. pr. m. e. Ilyrija patyrė keltų genčių invazijas, kurios galėjo susilpninti autariatų konfederaciją. Svarbiausi atsikėlėliai keltai buvo , kurie kultūriškai įtakojo ilyrų gentis.

Valstybės

IV a. pr. m. e. atskiros ilyrų gentys ėmė kurti gentines valstybes, yra žinomi paskiri jų vadai: Grabas (grabajų gentyje), Pleuratas (autariatų gentyje), Glaukijas (taulantų gentyje) ir kt. Tačiau piečiausios Ilyrijos gentys III a. pr. m. e. buvo nukariautos Makedonijos karalystės, dėl ko buvo greitai helenizuotos. Vėliau ši Ilyrijos dalis buvo žinoma kaip Graikų Ilyrija (supriešinant ją su Barbarų Ilyrija šiaurėje).

Svarbiausios, ilgai išsilaikę ilyrų valstybės buvo dvi: Dardanijos ir Ardiajų (Ilyrų) karalystės.

Dardanų karalystę 385 m. pr. m. e. įkūrė dardanų genties vadas , kuris suvienijo daugumą ilyrų genčių. Ji tapo viena aršiausių Makedonijos priešių, ne kartą siaubusi ją IV–III a. pr m. e. 358 m. pr. m. e., kuomet Ilyrija pralaimėjo Makedonijai, daug ilyrų dalyvavo Aleksandro Makedoniečio žygiuose. Po Aleksandro mirties 323 m. pr. m. e. ilyrai vėl iškovojo nepriklausomybę.

Ardiajų karalystė prie Adrijos jūros irgi įkurta IV a. pr. m. e. Ankstyviausi jos žinomi valdovai buvo Pleuratas, Skirdilaidas. Valdant (250–230), ardiajų gentis suvienijo dideles teritorijas dabartinėje Juodkalnijoje ir šiaurės Albanijoje. Agronas Skodroje įkūrė sostinę, armiją ir jūrų laivyną apsaugoti Ilyrijos miestus ir uostus. Jo karalystė plytėjusi nuo Dalmatijos šiaurėje iki Vijose upės pietuose, kontroliavo dab. šiaurinės Albanijos, Juodkalnijos ir Hercegovinos dalis.

Mirus Agronui 231 m. pr. m. e. Iliriją valdė jo našlė . Karalienė įsakė pulti kaimynines šalis, bet piratų atakos prieš prekybinius laivus Adrijoje padarė Teutos karalystę Romos priešu. Ilyrų piratų išpuoliai labai trukdė Romos prekybai, todėl 229 ir 219 m. pr. m. e. kilo . Romėnų armija sutriuškino Teutos armiją ir užėmė Epidamno uostą, kurį romėnai pervadino Durrachium. Jau tuomet Roma sutramdė šiaurinės Ilyrijos pajūrio gentis (liburnus, histrus, dalmatus), užėmė ilyrų gyvenvietes Neretvos upės slėnyje. Po karų silpo ir Ardiajų karalystės vienybė, o 165 m. pr. m. e. paskutinis ardiajų karalius galutinai pralaimėjo romėnams. Jis pagrobtas Skodroje ir nugabentas į Romą.

Panašią konfederaciją sukūrė ir kita ilyrų genčių grupė - , kurių sostinė buvo . Kadangi jie irgi nedavė ramybės Romai, po Ardiajų karalystės nukariavimo romėnai pradėjo tris dalmatų karus (156–155, 119–118, 78-76 m. pr. m. e.), kol galiausiai pavergė šias gentis. Ilgiausiai Ilyrijos krante laikėsi , sukūrę talasokratinę miestų konfederaciją tarp romos kolonizuotų venetų šiaurėje ir dalmatų pietuose. Šį atšiaurų piratų kraštą galutinai nukariavo Cezaris, ir 33 m. pr. m. e. liburnai galutinai prijungti prie imperijos.

Paskutinieji prie Romos imperijos prijungti dardanai ir jų karalystė kalnuotoje krašto gilumoje. Tokiu būdu visa Ilyrija atsidūrė Romos kontrolėje.

Romos valdymas

Pagrindiniai straipsniai – Ilyrikas ir Dalmatija (Romos provincija).

Dalmatijos ir aplinkinės provincijos (I–IV a.)

II a. pr. m. e. Ardiajų karalystė, tapo formaliai nepriklausomu romėnų protektoratu. Ilyrijos regionas romėnams buvo svarbus dėl stiprių pakrantės uostų ir aukso kasyklų Dalmatijoje. Netgi po karalystės pavergimo romėnams reikėjo daug pastangų, užkariaujant kitas krašto gentis.

Oficialiai , apėmusi didžiąją dalį Ilyrijos regiono įkurta 27 m. pr. m. e. su sostine . Šiek tiek vėliau, 12-9 m. pr. m. e., provincija praplėsta, užkariaujant Panoniją šiaurėje. Piečiausia Ilyrijos dalis administruota kaip dalis Makedonijos provincijos.

Kuomet 6-9 m. Ilyrijoje kilo didžiulis sukilimas, Tiberijaus valdoma Roma atkūrė tvarką šalyje, taip pat užimdama ir gentis rytuose, pirmiausia dardanus. Tada įvykdytos administracinės pertvarkos, Ilyriką padalijant į Dalmatiją (iš esmės sutapo su Ilyrijos regionu) ir Panoniją (Dardanija prijungta prie Mezijos provincijos). Nors nuo tada regionas oficialiai buvo vadinamas Dalmatija, senasis Ilyrijos pavadinimas buvo naudojamas ir toliau. Valdant Diokletianui (284–305), Dalmatijos provincijos pietinėje dalyje atskirta Praevalitana (dab. Juodkalnija, šiaurės Albanija, dalis Serbijos).

Apie 4 amžius romėnų valdžia atnešė ilirų gyvenamoms žemėms ekonominį ir kultūrinį pakilimą ir pasibaigė beveik visi susidūrimai tarp genčių. Ilirijos kalnų klanų vadai atkūrė vietinę valdžią, bet prisiekė ištikimybę imperatoriui ir užtikrino savo atstovų valdžią. Per kasmetines šventes pagerbiant cezarius, Ilirijos kalniečiai prisiekė ištikimybę imperatoriui ir sutiko su politinėmis teisėmis. Šios tradicijos forma žinoma kaip kuvend, išliko iki šių dienų šiaurės Albanijoje.

Romėnai įkūrė daugybę stovyklų ir kolonijų ir visiškai lotynizavo pakrančių miestus. Čia nyko ilyrų kalba, įsitvirtino lotynų kalbos atmainos. Augo nauji miestai, tokie kaip . Romėnai statė akvedukus ir tiesė kelius, išplėtė , seną Ilirijos kelią, vėliau žinomą karinį plentą ir prekybos trasą vedusią nuo Durešo per Škumbin upės slėnį į Makedoniją ir Bizantiją. Svarbios Ilyrijos prekės buvo varis, asfaltas ir sidabras išgautas iš kalnų. Kitos eksportuotos prekės – vynas, sūris, aliejus ir žuvis iš Skutari ir Ohrido ežero. Į Ilyriją importuoti įrankiai, metalo dirbiniai, prabangos prekės ir kiti gamybos produktai.

Ilirai buvo samdomi kariais romėnų legionuose ir sudarė didelę armijos dalį. Keletas Romos imperatorių gimusių Balkanuose laikomi ilirų kilmės – , , Aurelijanas, , Diokletianas ir Konstantinas Didysis.

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo 476–535 m. regione viešpatavo gotai, vėliau jį valdė Bizantijos imperija. Nuo VII a. Ilyrijoje įsitvirtino slavai, kurie sparčiai suslavino vietos populiaciją, ir Ilyrijos pavadinimas tapo visiškai nebenaudojamas. Jis sugrįžo tik XIX a., kuomet Napoleonas šiose vietose įkūrė Ilyrijos karalystę.