55 29 42 š pl 25 36 35 r ilg 55 4949 š pl 25 6097 r ilg 55 4949 25 6097 Utenos dvaro rūmai Dvaro rūmai 1927 metais Vieta

55°29′42″š. pl. 25°36′35″r. ilg. / 55.4949°š. pl. 25.6097°r. ilg. / 55.4949; 25.6097

Utenos dvaro rūmai
Dvaro rūmai 1927 metais.
Vieta	Utena
Įkurtas	vietovė paminėta 1261 m. pirmasis vietininkas 1489 m.
Bajorų giminės	valdovo stalo dvaras Strutinskiai Bilevičiai
Pastatų būklė	Rekonstruota
Savininkas

Utenos dvaras – valdovo stalo dvaras, kurio valdytojai fiksuoti nuo XV a. pabaigos iki XX a. pradžios. Dvaro valdos išsidėsčiusios dabartinio Utenos miesto vietoje ir apylinkėse.

Dvaro atsiradimas

Šiuolaikinis rūmų vaizdas: nelikę kolonų, barokinio frontono puošmenų

1433 m. sausio 30 d. – 1444 m. vasario 9 d. vykusio karo (dėl LDK paveldėjimo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio) metu Švitrigailą remiantis Livonijos ordinas ne kartą siaubė Utenos kraštą (Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes), o rugpjūtį Utenos pilis buvo priešų sunaikinta ir Narkūnų piliakalnis neteko gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė ir perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą - dvaras ir miestelis kūrėsi Krašuonos, Viešos ir Utenėlės upių santakoje. Dvaras įsikūrė arčiau Krašuonos upės, o miestelis į vakarus nuo jo.

1416 m. pastatyta Utenos bažnyčia ir XV a. Utena tapo pilies seniūnija (lenk. Starostwo), kurioje pilies vaidmuo teko Didžiojo kunigaikščio dvarui. Po pilies sunaikinimo dabartinėje miesto vietoje susiformavo Utenos dvaras ir valsčiaus centras.

Jau XV a. feodalų žemę (domeną) dirbo lažiniai valstiečiai. Šimtmečiu vėliau ėmė kurtis palivarkas. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą. Jo centre buvo sukurta keturkampė turgaus aikštė.

Valdovo stalo dvaras

Valdovo dvarą valdė apie 15 vietininkų. Valdovas skirdavo vietininkus, o kai valdovo ižde trūkdavo pinigų, dvarą įkeisdavo didikams.

1489-1493 m. – Jonas Liutauras Chreptavičius (lenk. Jan (Iwan) Litawor Chreptowicz), pirmasis paskirtas seniūnas, vėliau, 1498-1500 metais Naugarduko vaivada
1493-1499 m. – Vaitiekus Kločka, jo sūnus Motiejus Vaitiekaitis Kločka (lenk. Maciej Kłoczko) 1542-1543 m. buvo Žemaitijos seniūnas
1499-1507 m. – Mykolas Glinskis (lenk. Michał Gliński, rus. Михайло Львович Глинський) - atsiradęs valdovo dvaras su miesteliu, kuris buvo atskirtas nuo valsčiaus, mokėjo dvarui atskirus mokesčius
1508-1509 m. –

Jurgis Radvila (imaginacinis XVII a. paveikslas)

1509-1511 m. – Jurgis Radvila (lenk. Jerzy Radziwiłł Herkules)
1511-1516 m. – . 1512 m. Utena laikyta Užneryje esančiu valdovo dvaru. Karo reikalams Utenos miestiečiai turėjo mokėti 5 kapas grašių (už tai, kad būtų atleisti nuo tikrosios karo tarnybos), Anykščiai ir Vilkmergė (Ukmergė) mokėjo po 10 kapų grašių
1516-1518 m. – Grigalius Astikas, Trakų vaivada, dvaro maršalas, kuriam 1516 m. birželio 17 d. Utenos dvaras su miestu ir visais dvaro žmonėmis, mokesčiais ir įvairiomis duoklėmis įkeistas už 1000 kapų grašių. Valdytojui mirus, teisę valdyti dvarą turėjo žmona ir vaikai, kol įkeitimo sumą valdovas grąžins. Iš Utenos dvaro Grigalius Astikas valdovui turėjo kasmet duoti po 100 statinių rugių ir avižų bei 100 vežimų šieno, tačiau nuo pastočių davimo žygūnams buvo atleistas.

Alberto Goštauto antkapio Vilniaus katedroje litografija, 1840 m.

1519-1527 m. – Albertas Goštautas (lenk. Olbracht Gasztołd), Trakų vaivada, kuriam 1519 m. vasario ar kovo mėn. Žygimantas Senasis leido už tai, kad valdovui dovanojo įkeitimo sumą, Utenos dvarą su miestu, miestiečiais, valsčiaus žmonėmis keliuočiais, duoklininkais, baudžiauninkais, arklininkais, leičiais, šunininkais ir medžiokliais išpirkti iš Grigaliaus Astiko sūnų Stanislovo, Jurgio ir Grigo (jiems sumokėti 1000 kapų grašių) ir valdyti iki jam bus grąžinta išpirkos suma. 1522 m. gruodžio mėn. Albertui Goštautui Utena duodama valdyti iki mirties. 1519-aisiais, gavo nurodymą, kad karališkojo Utenos dvaro sklypus ir tarnus parduotų Andriui Masalskiui. 1522 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Utenos bažnyčiai paskyrė žemės iš Utenos ir Užpalių dvarų.
1528-1540 – Jonas Abramavičius (lenk. Jan Abramowicz), kuriam, tarpininkaujant Vilniaus vaivadai, LDK kancleriui Albertui Goštautui, iki mirties valdymas perduotas 1527 m. birželio 11 d. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. valdovas Jonui Abramavičiui davė naują privilegiją, kurioje plačiau aprašė privilegijos išdavimo aplinkybes
1540-1541 m. –
1546-1547 m. –
1549-1551 m. – (rus. Бобоедъ Никифоровичъ), paminėtas (1528 m. LDK kariuomenės surašyme)
1551-1555 m. –
1555-1561 m. – Jonas Gaika (rus. Гайко (Гайка) Ян Миколаевич), karaliaus raštininkas, Ašmenos ir Utenos seniūnijų vietininkas, Vilniaus raktininkas
1562-1566 m. – (rus. Мацей Рудамина), , kuriam 1562 m. gegužės 9 d. dvaras su miesteliu, dvaro šeimynykščiais, baudžiauninkais ir keliuočiais, jų žemėmis, pagal iždo sudarytą registrą, už 8000 kapų grašių įkeistas 2 metams. Tikėtina, jog Motiejus Rudamina Uteną valdė kiek ilgiau, nes 1565 m. Utenos miestiečiai ir dvaro valdiniai dėl įvairių skriaudų su juo bylinėjosi valdovo teisme, tačiau susitaikė.
nuo 1566 m. – Jurgis Astikas, Mstislavlio vaivada, kuriam dvaras įkeistas 1566 m. 1578 m. balandžio 14 d. Steponas Batoras leido Smolensko vaivadai, Jurgiui Astikui Utenos dvarą su miestu ir valsčiumi už 8000 kapų grašių išpirkti iš Motiejaus Rudaminos ir valdyti iki mirties arba kol įkeitimo suma bus grąžinta
iki 1596 m. – , kuriam valdant dvaro pastatai buvo skurdūs, priklausė Utenos seniūnijai. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas 1596 m. gruodžio 31 d. dvaro inventorizacijos aktas, surašytas po Joachimo Bielskio valdymo dvarą perduodant A. ir M. . Jame užfiksuota, jog dvaras labai apleistas: priemenės be durų, be vyrių, dideli langai be stiklų, be langinių, tokios ir šoninės (kamarėlės). Prie mažesnio namo rūmai su dideliu valgomuoju, penkiais berėmiais langais, kitame - virtuvė, bravoras. Trečias tuščias namas su bedure priemene. Pastatai mediniai, patinkuoti. Duonos kepyklėlė juoda krosnim, bedurė, netoli jos - arklidė, dvi klėtys - tuščios.
1595-1646 m. – A. ir M.
1646-1667 m. – (iš Sapiegų), Nemunaičio seniūnaitė, kuriai teisė kartu su vyru , Utenos ir Platelių seniūnu, valdyti Uteną iki gyvos galvos suteikta 1646 m. kovo 10 d. Vladislovas Baltramiejus Giedraitis jų vestuvių proga 1646 metais parašė jungtuvėms skirtą „Santuokų santuokos iškilminga eisena…“ (lot. Maiestas pompae nuptialis inter nuptias…)

1667 m. Seimo reikalavimu Utenos dvaras su valstiečiais perėjo į rusų persikėlėlių rankas

iki 1670 m. – , , kuriam dūmų registre priskirtas 1 dūmas (kiemas), o kitiems egzulantams - 22 dūmai
iki 1685 m. – , , turėjo mokėti mokesčius iš Utenos miestelio ir dvaro kaimų - buvo 138 dūmai, malūnas ir smuklė.

XVIII a. pradžioje visą Uteną sudegino švedai, po to ištiko ypač dideli šalčiai žiemą (1707-1709 m.), maras (1708-1710 m.), badas (1706-1708; 1715 m.). Po švedų, vėliau po rusų antplūdžių, XVIII a. pr. Utenos dvaras seimų nutarimu buvo patvirtintas rusams iš Smolensko (1717 m. Utenos seniūnija buvo perduota Smolensko ir Starodubo egzulantams, tai patvirtinta ir 1774 m. seime).

iki 1710 m. – , kurį 1710 m. gruodžio 10 d. Liudvikas Pociejus, Vilniaus kaštelionas, griežtai reikalavo sumokėti mokesčius už 1708–1710 metus
iki 1719 m. – Teodoras Blinstrubas, , su žmona (iš ), kurie 1719 m. balandžio 29 d. dvarą už 650 muštinių talerių metams įkeitė Mykolui Franckevičiui.
nuo 1719 m. – ,

1774 m. Utenos, Noliškio ir dvarams priklausė 150 valstiečių ir 8 šlėktų kiemai.

Perleidimas privačiam valdymui

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų dvaras tapo privačia nuosavybe. Nuo XVIII a. pab. Utenos dvaras su 3 000 dešimtinių žemės tapo Strutinskių valda.

iki 1783 m. – Ildefonsas Berlič Strutinskis (lenk. Ildefons Berlicz Strutyński), Lenkijos karalystės kariuomenės generolas majoras, 1783 m. gruodžio 12 d. Uteną, Noliškį, Dičiūnus, Kyburius užrašė iki mirties valdyti žmonai
- nuo 1783 m. – (iš , lenk. Katarzyna Żaba). 1818 m. Utenos bažnyčios vizitacijos akte pažymima, kad bažnyčia kapitalo neturėjo, tik gaudavo kasmet po 100 auksinų iš Utenos dvaro, pagal ankstesnių klebonų susitarimą su Strutinskiais, vietoje turgaus rinkliavos
- iki 1829 m. – , kuri kaip valdytoja paminėta 1829 m. gruodžio mėn. Utenos bažnyčios ir jos valdų inventoriuje. Ji paminėta kaip iki mirties valdanti valdanti generolienės Strutinskienės dvaro žemę, supusią bažnyčios žemę. Bažnyčiai dar 1820 m., klebonaujant , paskolinta ir didelė krūva akmenų, skirtų naujos mūrinės varpinės statybai, tačiau raštiško skolaraščio nėra.

1831-1855 m. – (lenk. Antoni Billewicz), kuriam dvaras atiteko po 1831 m. įvykusių dvaro dalybų tarp jo ir . Buvo vedęs Eleną Michailovską (lenk. Helena Michałowska)
- Vėliau dvaras buvo perduotas , žiauriam vokiečiui. Matyt, Kriauzė čia negyveno, o turėjo dvaro valdytoją, nes Kriauzių tuo metu dar būta ir
- 1853-1861 m. dvarą valdė Aleksandras Lučko. 1853 m. dvare buvo 26 gyventojai, 18 iš jų - samdiniai. - dvaro įgaliotinis, - valdytojas.
- 1856 m. rudenį Utenos dvaro baudžiauninkai sukilo. Jiems vadovavo , Katilius, . Nepadėjo ir pasikviesti žandarai. Po skundų, Utenoje įteiktų pravažiuojančiam carui, Kriauzė buvo atleistas.

Marija Bilevičiūtė ir Juozapas Vincentas Petras Pilsudskis

nuo 1855 m. – (iš Bilevičių, lenk. Maria Billewicz, 1842-1884), kuriai dvaras atiteko kaip kraitis. Marija ištekėjo už (lenk. Józef Wincenty Piotr Piłsudski, 1833-1902) ir vėliau tapo maršalo Juozapo Pilsudskio motina. Marija gyveno dvare, jį gavo kartu su 768 baudžiauninkais uteniškiais.

1861 m. panaikinus baudžiavą, prasidėjo atsiskyrimas nuo dvaro. Buvo sudaromi nauji žemių planai ( yra išlikęs 1864 m. Utenos, Rašės miestelio planas).

1868 m. Utenos miestelis priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams. Miestelio gyventojai, pagal sutartis už sklypus, jiems mokėjo nuo 40 kapeikų iki 3 rublių. Iš viso kasmet Balcevičiai gaudavo 706 rublių 50 kapeikų pajamų.

iki 1882 – (~1814-1882 Varšuvoje), kuris 1881 m. surašant Utenos parapiją dvare įrašytas kaip 65 m. amžiaus su 36 m. žmona ir 4 vaikais. Atvykęs iš Gaidelių dvaro, buvo plento Kaunas-Daugpilis darbų rangovas, pastatė išlikusius raudonplyčius, dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisęs sodus. Jis buvo medžioklių mėgėjas, laikė daug kurtų.
1882-1926? m. – (iš , ~1840-1900 Utenoje), po vyro mirties (kapas senųjų Utenos kapinių centre) ilgokai valdė dvarą. 1883 m. Balcevičių dvare vyko darbininkų streikai. Buvo bylinėjamasi ir dėl teisės į Ąžuolijos ganyklas. 1892 m. Utenos parapijos knygoje įrašyta Teodora Balcevičienė su sūnumis Aleksandru, Teodoru ir dukra Teodora, valdžiusi 3 000 dešimtinių žemės su Ąžuolijos miškais, palivarku, užkaboriais. Ponai nemažus gabalus žemės skyrė savo vaikams – atsirado jų vaikų palivarkai: Aleksandruvka, , Januvka. 1897 m. dvare gyveno 26 gyventojai.

Dvaro rūmus pirmojo pasaulinio karo metais buvo užėmę vokiečių, rusų ir lietuvių kariuomenės, po to įsikūrė „Saulės“ gimnazija. Buvo nuverstos rūmų kolonos, sunaikintos barokiškos puošmenos frontone.

Dvaro išparceliavimas

1925 m., vykdant žemės reformą, Utenos dvaro žemės buvo išparceliuotos (išdalintos atskirais sklypais) – Balcevičiams paliktas 81 ha žemės plotas. Išlikusiame plane nurodoma, kad iki parceliavimo dvarui priklausė dar 655 ha, taip pat po keliolika ha Paraudės, Liaumuškų, viensėdijose.

Iki šių dienų išliko prie pat dvaro buvęs kumetynas (vėliau ubagynas), prie kapinių ir dvaro – senos liepos, prie kurių stovėdavę loviai baudžiauninkams plakti. Liko tvartas, klojimas. Neseniai nuversti raudoni dvaro vartų stulpai, buvę prie pat dabartinės Špokinės.

Šaltiniai

Сцыпіёны і Ліманты

Literatūra

Amžių viešnagė Utenos dvare (sud. Vida Navikienė). - Utena: Utenos Indra, 2009. - 56 p.: iliustr. -

Nuorodos

Vikiteka: Utenos dvaras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Utenos buv. dvaro sodybos fragmentai (Kultūros vertybių registras)
Utenos krašto enciklopedija. Dvarai, dvareliai ir palivarkai
Utenos dvaras (miestai.net)
Dvaro sodyba
Utenos rajono savivaldybės istorija
Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (Istorija)
Utenos rajono miestai ir miesteliai
Utenos miestas ir kraštas Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentuose (virtuali paroda) 2010-09-14 iš Wayback Machine projekto.