Noliškio dvaras Noliškio dvaro pastato griuvenos Vieta Noliškis Rūmų stilius Medinis Bajorų giminės Giedraičiai Strutins

Noliškio dvaras
Noliškio dvaro pastato griuvenos
Vieta	Noliškis
Rūmų stilius	Medinis
Bajorų giminės	Giedraičiai Strutinskiai Mingelevičiai Žuliai
Pastatų būklė	išlikę tik pagalbiniai pastatai

Noliškio dvaras (lenk. Naliszki) – dvaras Utenos rajone, Noliškio kaime, šalia krašto kelio .

Istorija

Vietovė pirmą kartą paminėta kryžiuočių ordino dokumentuose. 1298 m. valdė kunigaikščiai Giedraičiai. 1375 m. vasario 5 d. Livonijos magistras su didele kariuomene nusiaubė Tauragnus, Uteną, Noliškį, Balninkus, Giedraičius ir kitas apylinkių vietoves.

1774 m. Noliškio ir dvaruose, valdomuose Pranciškaus Morikonio (lenk. Franciszek Morykoni), buvo 57 kiemai.

Vėliau dvaras priskirtas prie ir kartais vadinamas .

1784 m. Ildefonsas Berlič Strutinskis savo žmonai Kotrynai Žabaitei dovanojo Utenos, Noliškio, Dičiūnų ir Kiburių dvarus.

1807 m. čia buvo koplyčia.

1849 m. dvaras buvo atiduotas Kučinskiui, kuris 1850 m. testamentu dvarą užrašė (lenk. Antoniemu Hoppen).

1850 m. dvare gimė , vėliau profesorius gyvenęs ir dirbęs Sankt Peterburge, neobizantiniu stilium suprojektavavęs 1882–1884 m. Utenoje ant senosios sudegusios bažnyčios statytą naująją.

1853 m. sąrašuose įvardinti 15 gyventojų: ir penki mažamečiai vaikai. Ūkvedys – . Jis 1854 m. dvarą pardavė . 1869 m. dvare gyveno , ir Mingelevičiai su šeimomis. Jiems dvaras atiteko 1863 m., kai Konstantino turtas paskirstytas palikuonims. Šie 1879 m. apie 440 ha žemės pardavė valstiečiams.

1879 m. apie 70 ha žemės ir 40 ha miško nupirko Katinų šeima. Ši vietovė buvo vadinama Ampolio viensėdžiu, kartais palivarku.

1889 m. 136 dešimtines žemės valdė (Markovičius). Tuo metu dvaro centrą nupirko (72 dešimtines) su giminaičiu (68 dešintines).

1886, 1897 m. Utenos parapijos sąrašuose įrašyti su žmona Grasilda ir vaikais: , , . Taip pat su žmona Marcele ir vaikais: , , , .

1897 m. dvare gyveno 7 šeimos (40 gyventojų).

Dvaras tarpukariu

Dvaro savininkas 1927 m. naujajai Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčiai dovanojo 8 ha žemės.

Kazimieras Žulys 1930 m. vedė (g. 1902 m.), kuri 1914 m. buvo baigusi Voronežo lietuvių gimnaziją, vėliau ir aukštuosius mokslus Belgijoje, kur studijavo dekoratyvinę agronomiją, sodų apželdinimą, gėlynų tvarkymą ir kt.

Žulių pastangomis tarpukariu dvaras labai sumodernėjo – buvo du gyvenamieji namai, trys tvartai, du klojimai, svirnas ir dar du pastatai. Pagrindinis rūmas buvo dengtas raudonomis ir baltomis čerpėmis. Šiuo savo stogu Noliškis mirguliuodavo iš tolo. Dvare buvo motorinis malūnas, gerai įrengta pieninė su pieno separatoriumi, ledainė. Pieno gaminiai pasiekdavo net Kauną, kur Kazimieras Žulys turėjo kelias pieno produktų krautuves. Bekonus eksportuodavo į Angliją. Ūkyje turėta nemažai žemės ūkio technikos. Apie 1937 m. kilusio gaisro metu sudegė tvartai ir dauguma gyvulių, tačiau per porą metų viskas buvo atstatyta.

Dvaras buvo ir savotiškas apylinkių kultūros centras, jaunimas rinkdavosi į dvare organizuojamas gegužines.

1941 m. Žulių šeima buvo ištremta į Sibirą. Kazimieras buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Krasnojarsko kraštą, Rešiotų („Revuči“) lagerį, kur 1943 m. mirė. Elena Žulienė su trimis dukromis ištremta į Altajaus kraštą.

Nuorodos

Buv. dvaro sodybos fragmentai
Utenos krašto enciklopedija. Dvarai, dvareliai, palivarkai
Utenos ir Utenos pašto stoties istorija 2013-06-08 iš Wayback Machine projekto.
Utenos miestas ir kraštas Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentuose (virtuali paroda) 2010-09-14 iš Wayback Machine projekto.
Noliškio dvaras – vertę praradęs objektas turi savo istoriją