Indijos geografija Indijos Respublikos esančios Pietų Azijoje geografinės ir gamtinės sąlygos Indijos topografinis žemėl

Indijos geografija – Indijos Respublikos, esančios Pietų Azijoje, geografinės ir gamtinės sąlygos.

Geografinė padėtis

Indijos Respublika yra Pietų Azijoje, Indijos subkontinente. Iki 1947 m., kai buvo sudaryta Indijos Respublika, Indija vadinta kur kas platesnė kultūrinė sritis, atitinkanti didžiąją dalį dabartinės Pietų Azijos (žr. Britų Indija).

Indija ribojasi su Pakistanu vakaruose (sienos ilgis 3323 km), Kinija (3488 km) ir Nepalu (1751 km) šiaurėje, Butanu (699 km), Mianmaru (1643 km) ir Bangladešu (4096 km) šiaurės rytuose. Indijos–Kinijos siena vietomis ginčytina (Aksai Čino kraštas bei Tavango sritis Arunačal Pradeše). Šiaurinė Indijos–Pakistano sienos dalis taip pat ginčytina – Indija skelbia pretenzijas į visą Kašmyro kraštą, bet iš tiesų valdo tik Džamu ir Kašmyrą. Pasienyje nuolat vyksta ginkluoti susirėmimai (Kašmyro karas).

Indija užima Indostano pusiasalį, kuris susidarė susidūrus su Eurazijos plokšte. Sandūros vietoje iškilo Himalajai. Kranto linijos ilgis – ~7000 kilometrų. Krantai daugiausia žemi, smėlėti, nelabai vingiuoti, su lagūnomis. Vakaruose yra Kaččho įlanka ir Khambhato įlanka, juosiančios Kathiavaro pusiasalį. Indostano pusiasalio pietvakarinė pakrantė vadinama Malabaro krantu, pietrytinė – Koromandelio krantu.

Indijai Arabijos jūroje priklauso Lakadyvų salos, o Bengalijos įlankoje – Andamanų salos bei Nikobarų salos.

Paviršius

Valstybės šiauriniu pakraščiu iškilę aukščiausi pasaulio kalnai – Himalajai ir Karakorumas. Indijai priklauso jų 3 Himalajų dalys: didžiausia – į vakarus nuo Nepalo, aukščiausia – tarp Nepalo ir Butano (Sikimo Himalajai) ir kiek žemesnė – į rytus nuo Butano, Arunačal Pradešo valstijoje. Himalajų vakarinę dalį sudaro Šivaliko kalnai (aukštis 900–1300 m), Mažieji Himalajai (Pir Pandžalio kalnagūbris, didžiausias aukštis 5130 m) ir Didieji Himalajai (Garhvalio Himalajai su 7816 m aukščio viršūne, Zaskaro kalnagūbris ir kita). Tarp Pir Pandžalio ir Didžiųjų Himalajų yra derlingas Kašmyro slėnis (aukštis 1500–1800 m). Tarp Karakorumo ir Zaskaro kalnagūbrių yra Ladako kalnagūbris (didžiausias aukštis 6175 m). Šalies šiaurės rytuose Himalajai žemėja ir pereina į Pietryčių Azijos kalnų sistemas – ten stūkso Mišmi, Asamo kalnus, Lušajaus, Manipuro ir Nagų kalnus.

Daugiau kaip pusę Indijos teritorijos (centrinį Indostaną) užima Dekano plokščiakalnis, sudarytss iš prekambro uolienų. Iš šonų jį juosia sprūdiniai kalnai – Vakarų Ghatai ir Rytų Ghatai. Tarp jų ir jūros kranto driekiasi siauros žemumos, o Dekano pietuose kyla Nilgiris (aukštis iki 2695 m), ir Kardamono kalnai. Plokščiakalnyje yra vulkaninių kalnagūbrių (Satpuros, Adžantos, Balaghato), plynaukščių (Baghelkando, Čhota Nagpuro).

Į šiaurę nuo Dekano plokščiakalnio iškilę Vindhjos kalnai, Aravali kalnagūbris, tarp jų – Malvos plynaukštė. Šie masyvai skiria Dekaną nuo aliuvinės Indo–Gangos lygumos. Ji driekiasi puslankiu lygiagrečiai su Himalajais, ir rytuose užsibaigia didele pelkėta Gangos–Brahmaputros delta.

Aukščiausia vieta: Kančendžunga (8586 m; Sikimas, 3 aukščiausias kalnas pasaulyje)
Žemiausia vieta: sritis (-2,2 m; Kerala)

Klimatas

Indijos klimatas subekvatorinis ir tropinis; musoninis. Būdingi dideli šilumos ir drėgmės pasiskirstymo skirtumai. Dėl musonų krypties kaitos ryškūs 2 pagrindiniai laikotarpiai: sausasis (gruodis–gegužė), kai pučia šiaurės rytų musonai, ir lietingasis (birželis–lapkritis), kai pučia pietvakarių musonai. Sausasis laikotarpis dvejopas: sausio–vasario orai palyginti vėsūs, saulėti, kovo–gegužės (arba iki birželio vidurio) – karšti. Daugiausia lyja birželį–rugsėjį. Spalis – pereinamasis laikotarpis; drėgna, bet lyja mažiau. Iki gruodžio musonai pasitraukia. Sausasis laikotarpis (su pereinamaisiais) trunka 8–9 mėnesius, Indo–Gangos lygumoje 9–10 mėnesių.

Sausiausia yra Tharo dykumoje (50–100 mm kritulių per metus), Ladake (100–300 mm), vidurio Dekane (300–400 mm) ir Pandžabe (400–500 mm). Indostano pusiasalio vakariniame krante iškrenta ~3000 mm, rytiniame krante ~1500 mm, Vakarų Bengalijoje, Vakarų Ghatų, Rytų Himalajų priešvėjiniuose šlaituose 2000–4000 mm kritulių per metus. Daugiausia kritulių sulaukia Rytų Himalajų pašlaitės Asamo kalnuose (11–12 000 mm per metus; Čerapundžis – viena lietingiausių pasaulio vietų).

Šalčiausią sausio mėnesį oro temperatūra Himalajų papėdėse laikosi ~15 °C (pačiuose kalnuose gerokai šalčiau – Kašmyro slėnyje iki –14 °C, Ladake iki –28 °C, aukštikalnėse iki –50 °C), einant į pietus šyla iki 27 °C Tamilnade. Gegužę (karščiausią mėnesį) visoje šalyje (išskyrus kalnus), oras įkaista vidutiniškai iki 25–30 °C, Tharo dykumoje – 35 °C.

Dažnai pasitaiko karščio bangos ir užsitęsusios sausros, o per musonus kyla katastrofiškų potvynių.

Aukščiausia užfiksuota temperatūra: 51,0 °C (2016 m., , Radžasthanas)
Žemiausia užfiksuota temperatūra: žemiau −55 °C (Siačeno ledynas, Džamu ir Kašmyras); gyvenamose vietose: −33,9 °C (, Ladakas)
Drėgniausia vieta: vid. 11 777 mm per metus (Čerapundžis, Meghalaja) ir 11 873 mm (Mavsinramas, Meghalaja)

Vidaus vandenys

Indija yra Indijos vandenyno baseine. Ilgiausia šalies upė yra hindų deive laikoma Ganga (jos ilgis šalyje – 2252 km), tekanti iš Himalajų per Indo–Gangos lygumą. Jos didžiausi intakai – Jamuna, Gomatė, Ghaghra, Raptė, Gandakas, Kosė. Šiaurės rytuose teka Brahmaputra (su Manasu), šiaurės vakaruose – Indo aukštupys (su Satledžu, Čenabu). Visos šios upės vandeningos ištisus metus, nes maitinamos kalnų ledynų. Ypač vandeninga Brahmaputra, kitos nusenka dėl vandens naudojimo drėkinimui, didesnio garuojamumo.

Dauguma Dekano plokščiakalnio upių teka nuo Vakarų Ghatų į rytus (į Bengalijos įlanką), nepastovaus nuotėkio, maitinamos musoninio lietaus; didžiausios: Godavarė (su intaku ), Krišna (su – Bhyma, Tungabhadra), Mahanadė, Kaverė. Indostano pusiasalio šiaurės vakaruose į Arabijos jūrą teka Narmada, Taptė, , .

Ežerų mažai, didžiausias (Džamu ir Kašmyro valstija); yra tvenkinių. Sniegynai ir ledynai užima apie 40 000 km²; daugiausia Karakorume, Zanskaro kalnagūbryje ir Himalajuose. Didžiausi ledynai: Siačeno, Baltoro, Hisparo.

Dirvožemiai

Dekano plokščiakalnio šiaurės vakaruose ir Kathiavaro pusiasalyje vyrauja verstžemiai, dar vadinami regurais, plokščiakalnio pietuose ir šiaurės rytuose – , Indostano pusiasalio vakaruose – blizgažemiai, rūgštžemiai, Vakarų Ghatų žemutiniuose šlaituose, priekalniuose ir Indijos šiaurės rytuose – geležaliumžemiai, Indo–Gangos lygumoje – rudžemiai, trąšažemiai, lygumos šiaurėje ir Gangos slėnyje bei Indostano pusiasalio upių deltose – salpžemiai, Gango deltoje – šlynžemiai, pajūryje druskingi, Pandžabo valstijoje – kalciažemiai, vietomis druskingi, Tharo dykumoje – smėlžemiai. Dekano plokščiakalnio viduryje (savanoje) dirvožemiai tik 3–4 mėn. pakankamai drėgni, kitu laiku perdžiūsta, sutrūkinėja. Himalajų žemutiniuose šlaituose akmeningi molingi blizgažemiai ir rūgštžemiai, 2000–3500 m aukštyje kalnų rudžemiai, aukščiau – akmeningi kalkžemiai. Kalnuose dirbamų laukų yra iki 4000 m aukščio.

Augalija ir gyvūnija

2011 m. 28 % šalies ploto dengė miškai. Pagal miškų užimamą plotą Indija užėmė 9 vietą pasaulyje. Vakarų Ghatuose, Asamo kalnuose, Andamanų ir Nikobarų salose vyrauja drėgnieji atogrąžų miškai (pasižymintys didele bioįvairove), Rytų Ghatuose ir Dekano plokščiakalnio šiaurinėje dalyje – subtropiniai musoniniai miškai. Daug kur kitur kraštovaizdis antropogeninis – veši antrinės savanos, dygūs krūmai, retmiškiai (sausieji atogrąžų miškai), pajūrio žemumose, Gango–Brahmaputros deltoje – mangrovės, Indijos vakaruose (Radžasthano ir Gudžarato valstijose) – kserofitų krūmai, savanos, pusdykumės, dykumos.

Himalajuose ryškus vertikalusis zoniškumas: ki 1000 m aukščio auga visžaliai miškai (su bambukais, akacijomis, pistacijomis), 1500–1800 m aukštyje – mišrieji miškai (su pušimis, ąžuolais), iki 3300 m – tipiški himalajiniai miškai (su ąžuolais, himalajiniais kedrais, kėniais, eglėmis), aukščiau – krūmynai (su rododendrais, ožrožėmis), nuo 4000 m aukščio – . Aukštikalnių slėniuose – sausos kalnų stepės.

Šalis pasižymi savita gyvūnija, kuri turi daug panašumų su Pietryčių Azijos fauna (jungiama į Indijos–Malajų zoogeografinę sritį), nors dalis rūšių gyvena Afrikos ir Artimųjų Rytų arealuose. Būdingi žinduoliai: azijiniai drambliai, azijiniai buivolai, baltaliemeniai tapyrai, bengaliniai tigrai, leopardai, azijiniai liūtai, nendrinės katės, gepardai, dryžuotosios hienos, vilkai, malajiniai ir himalajiniai lokiai, šarvuotieji raganosiai, , , loriai, gaūrai, bantengai, , gausu įvairių elnių ir antilopių (, indiniai zambarai, muntjakai, aksiai, barasingos, Mėlynosios antilopės, garnos), bedžionių (makakos, langūrai, didnosės beždžionės, hulmanai). Didelė paukščių įvairovė (, ūsiai, vapsvaėdžiai, bankivinės vištos, garniai, gandrai, gervės, ibiai, ragasnapiai; nacionalinis paukštis – povas). Vandenyno pakrantėse gyvena briaunagalviai krokodilai, upėse – gavialai, gausu įvairių gyvačių (indiškosios kobros, ir tinkliniai pitonai, ). Upėse kartais sutinkami ganginiai delfinai.

Dėl žmogaus veiklos daug gyvūnų rūšių nyksta, jų arealai mažėja, susitraukia iki saugomų teritorijų, sunkiai pasiekiamų, kalnuotų vietovių.

Mangrovės Sundarbanų nacionaliniame parke

Gamtosauga

2019 m. Indijoje buvo 104 nacionaliniai parkai, kurie apėmė 40 501 km² plotą (1,23 % šalies teritorijos). Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti: Kazirangos nacionalinis parkas, Keoladeo nacionalinis parkas, Sundarbanų nacionalinis parkas, Nanda Devi nacionalinis parkas, Aukštųjų Himalajų nacionalinis parkas, Kančendžangos nacionalinis parkas, Manaso gamtos rezervatas ir nacionalinis parkas, Gėlių Slėnio nacionalinis parkas. Tarp kitų svarbių parkų: Giro miško nacionalinis parkas (saugoma endeminė liūtų populiacija), (didžiausias), Džimo Korbeto nacionalinis parkas (seniausias).

Šaltiniai

Danutė Rimšienė. Indijos gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
McGirk, T.; Adiga, A. (2005), „War at the Top of the World“, Time (skelbta 2005 m. gegužės 4 d.)
De, U.; Dube, R.; Rao, G. (2005), „Extreme Weather Events over India in the last 100 years“ (PDF), Journal of Indian Geophysical Union, 3 (3): 173–187
[1]
wiienvis.nic.in

[vle-1] Danutė Rimšienė. Indijos gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

[2] McGirk, T.; Adiga, A. (2005), „War at the Top of the World“, Time (skelbta 2005 m. gegužės 4 d.)

[3] De, U.; Dube, R.; Rao, G. (2005), „Extreme Weather Events over India in the last 100 years“ (PDF), Journal of Indian Geophysical Union, 3 (3): 173–187

[4] [1]

[5] wiienvis.nic.in