Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Aksai Činas (hind. अक्साई चिन, IAST: Aksāī cin, kin. 阿克赛钦, pinyin: Ākèsàiqīn, uig. ﺋﺎﻗﺴﺎﻱ ﭼﯩﻦ = Āqsay Cin) – ginčytina teritorija kalnuotame regione ties Vidurinės ir Pietų Azijos sandūra. Į ją pretenzijas reiškia Indija (Ladako regionas, Džamu ir Kašmyras) bei Kinijos Liaudies Respublika (Hotano prefektūra, Sindziangas).

Žemėlapyje rodomos Indijos ir Kinijos pretenzijos dėl sienos Aksai Čino regione, Makartnio-Makdonaldo linijos, Užsienio reikalų ministerijos linijos, taip pat Kinijos pajėgų užimtos teritorijos Kinijos ir Indijos karo metu.

Geografija

Krašto pavadinimas tiurkų kalbomis reiškia „kinų baltas upokšnis“ arba „balto upokšnio perėja“. Teritorija užima 37 244 km² plotą. Ją sudaro daugiausia dykumingas plokščiakalnis, kurio žemiausias taškas (4300 m) yra Karakašo upės slėnyje. Pietvakariuose kalnai driekiasi iki Depasango lygumų, kur yra faktinė Indijos–Kinijos siena. Šiaurėje Kunluno kalnai skiria Aksai Činą nuo Tarimo baseino, per juos nėra jokių automobilių kelių, tik pėsčiųjų kelias per perėją. Aksai Čine telkšo keletas nenuotakių baseinų, sudarytų nedidelių sodos ežerų (Aksai Činas, Cotangas, Hongšanhu, Ganingkolis ir kt.). Šiaurine dalimi teka Tarimo baseinui priklausanti Karakašo upė. Regionas labai sausringas, praktiškai negyvenamas, čia nėra nuolatinių gyvenviečių.

Istorija

Negyvenamas, tik karavanų keliams naudojamas Aksai Činas ilgą laiką nesusilaukė didesnio dėmesio. 1842 m. Kinija ir Ladaką valdžiusi pasirašė taikos sutartį ir nustatė sienas, tačiau Aksai Čine jos nebuvo tinkamai apibrėžtos. Vėliau Indiją užvaldžius britams kinai liko patenkinti esamu sienų nustatymu. 1865 m. britų matininkas W. H. Johnson Ladake nustatė „Džonsono liniją“, kuri įsiterpė giliai į Aksai Činą, iki pat Kunluno kalnų. Dėl Kinija tuo metu krašto nevaldė ir apie britų matavimus nieko nežinojo. Kašmyro maharadža nusiuntė kelis karius į Šaidula fortą prie Karakašo. 1878 m. Kinija atkovojo Sindziangą, vėliau užėmė Šaidula fortą ir pažymėjo savo ribas iki Karakoramo perėjos.

1899 m. britai pasiūlė kinams naują variantą – Makartnio–Makdonaldo liniją. Kinai į britų pasiūlymą neatsakė, bet britai tylą priėmė kaip sutarimą. XX a. pr. britų žemėlapiai Britų Indijos ribą dažniausiai vedė Džonsono linija, Kinija tuo metu išgyveno vidinius konfliktus, o britai sienos demarkacija Aksai Čine irgi nesirūpino. Kinų žemėlapiuose taip pat riba ėjo pietiniu Kunluno paribiu.

1947 m. Indijai paskelbus nepriklausomybę, ji į savo teritoriją įtraukė Aksai Činą iki Džonsono linijos (įtraukiant Karakašo, Jarkando aukštupių baseinus). 1957 m. Kinija nutiesė kelią G219, jungiantį Kargalyką Sindziange ir Tibete. Šis kelias kerta Aksai Činą piečiau Džonsono linijos. Indijai pareiškus pasipiktinimą, Kinijos premjeras Džu Enlajus pareiškė, kad Makartnio–Makdonaldo linija yra vienintelė jiems pasiūlyta linija ir jie jos laikosi. Konfliktą skatino ir Kinijos–Pakistano sienos demarkacija, kuriai priešinosi Indija, visą Kašmyrą laikydama savo dalimi.

Aksai Čine pasidėjo incidentai, susišaudymai, 1962 m. kilo , kurį paskatino ir TSRS–Kinijos konfliktas, nes TSRS reiškė paramą Indijai. Vėliau karo veiksmai persimetė ir į Arunčal Pradešą šiaurės rytų Indijoje. Po mėnesį trukusio karo Kinija užėmė visą Aksai Činą. Kapitalistinės šalys tai laikė Kinijos agresijos aktu, tuo tarpu Pakistanas palaikė Kiniją.

Dabar faktiškai visas Aksai Činas yra Kinijos administracijoje, jo pietine riba eina faktinė demarkacijos linija. Nedideli pasienio konfliktai atsitinka iki šių dienų.