Hindi

Hindi हिन्दी, हिंदी hindī
Kalbama	Indijoje
Kalbančiųjų skaičius	258 mln. (gimtoji kalba), 800 mln. (iš viso)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	2
Kilmė	Indoeuropiečių kalbos   Indoiranėnų   Indoarijų   Hindustano    Hindi
Rašto sistemos	devanagari
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Indija
Kalbos kodai
ISO 639-1	hi
ISO 639-2	hin
ISO 639-3	hin
	hin
Geografinis paplitimas
Vikipedija Hindi

Hindi kalba (हिन्दी भाषा = hindī bhāṣa) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų kalbų atšakos kalba; Indijos valstybinė kalba ir viena iš dviejų pagrindinių lingua franca (su anglų kalba). Hindi – tai viena iš dviejų sunormintų hindustano kalbos tarmių (kita – Pakistane vartojama urdu kalba). Tikslaus žmonių, kalbančių hindi skaičiaus nustatyti praktiškai neįmanoma, nes didelė dalis žmonių vartoja ne bendrinę hindi kalbą, o kurią nors iš hindustano kalbos tarmių. 2001 m. surašymo duomenimis, įvairiomis hindi tarmėmis Indijoje kaip gimtąja kalba kalbėjo 258 mln. žmonių. Taip pat ši kalba plačiai vartojama ir kitomis kalbomis kalbančių Indijos gyventojų (ypač šiaurinėje šalies dalyje) bei gausios indų diasporos pasaulyje. Iš viso hindi ir urdu kalbomis bei tarmėms pasaulyje kalba apie pusė milijardo žmonių.

Istorija

Reklamos hindi kalba Varanasyje

Hindi kalbos ištakos yra prakritai – šnekamieji, supaprastinti sanskrito variantai, vartoti buitinėje kalboje. Prakritų (vėliau vadintų apabhranšomis) įtaka Indijoje vis augo, jais pradėta kurti literatūra. Hindi kalba pradėjo formuotis iš šouraseni (vakarų hindi) ir ardhamagadhi (rytų hindi) apabhranšų.

XIII–XIV a. į Indiją įsiveržė musulmonai, kalbėję arabų, persų, tiurkų kalbomis. Užkariautojai ėmė vartoti Delio apylinkėse paplitusį šouraseni dialektą, įmaišydami į jį daug savų kalbų žodžių. Taip susidarė , kuri šiaurės Indijoje greitai paplito kaip lingua franca. Pirmieji literatūriniai kūriniai khariboli kalba buvo rašomi persų poetų ir buvo užrašomi arabiškais rašmenimis, o nuo XIX a. vid. hinduistai pradėjo užrašinėti kalbą devanagari rašmenimis. Britų valdymo laikais į kalbą pateko daug angliškų žodžių. Taip pat yra nuo senesnių laikų patekusių portugališkų, prancūziškų, olandiškų skolinių.

Rašto paminklai yra iš VII–X amžiaus. Naujosiomis hindi tarmėmis (daugiausia bradžo ir avadhi) XV–XVIII a. sukurta daug religinės ir grožinės literatūros kūrinių. Dabartinė rašomoji kalba susiformavo apie XIX a. vidurį khari boli (hindustani) tarmės, išstūmusios bradžą, pagrindu.

1950 m. khariboli tarmės pagrindu sudaryta bendrinė hindi kalba (užrašoma devanagari) ir paskelbta oficialia Indijos kalba. Tiesa, dravidų apgyvendintoje pietų Indijoje bei vietomis Bengalijoje hindi sutinkama priešiškai ir daugelis šių kraštų gyventojų kaip lingua franca vartoja tik anglų kalbą. Valstijos lygmeniu hindi oficialia kalba yra paskelbusios šios valstijos: Biharas, Džarkandas, Utarakhandas, Madja Pradešas, Radžastanas, Utar Pradešas, Čatisgarchas, Himačal Pradešas, Harjana, Delis.

Tarmės

Skiriamos 2 tarmių grupės:

• vakarų (khari boli, harijani, , kanaudži, bundeli)
• rytų (avadhi, bagheli, čhatisgarhi).

Lietuvoje

Lietuvoje hindi kalba ir literatūra dėstoma Vilniaus universiteto orientalistikos centre. Iš hindi į lietuvių kalbą vertimų yra paskelbusi Ona Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė.

Raštas

Pagrindinis straipsnis – Devanagari.

Hindi kalba užrašoma devanagari raštu (tuo iš esmės skiriasi nuo arabų raštu užrašomos urdu). Tiesa, šios kalbos užrašymas nežymiai skiriasi nuo sanskrito: paskutinis žodžio priebalsis nesudaro matros su a raide, todėl nėra naudojama virama, pvz., राम bus tariama ne Rāma, o Rām. Žodžio gale a kartais tariama po ligatūrų, pvz., सत्य – satya. Nėra sanskritui būdingų skiemeninių balsių ॠ, ऌ, ॡ, o balsis ऋ pasitaiko tik iš sanskrito kilusiuose žodžiuose. Tačiau yra keletas papildomų ženklų, skirtų žymėti iš arabų, tiurkų kalbų atėjusiems garsams – क़ (qa), ख़ (ḫa), ग़ (ġa), ज़ (za), झ़ (ža), फ़ (fa), ड़ (ṛa), ढ़ (ṛha). Kita užrašymo ypatybė – dalis a matrų žodyje yra praleidžiama – t. y. garsas a netariamas žodžio viduryje esančiame skiemenyje, jei aplink jį esančiuose skiemenyse a taip pat nėra praleista, pvz., कटहल pagal sanskrito devanagari taisykles būtų tariama kaṭahala, bet hindi bus tariama kaṭhal (pirmame skiemenyje a visad išlieka, paskutiniame visad nukrenta, priešpaskutiniame išlieka, nes yra prieš skiemenį, praradusį a, o antrame skiemenyje išnyksta, nes abu aplinkiniai skiemenys turi neišnykusią a). Tarp dviejų trumpųjų a atsidūrus garsui h, tos a bus tariamos kaip e, pvz., बहन tariama ne bahan, o behen. Taip pat kiek skirtingai nuo savo sanskritiškosios tarimo versijos hindi kalboje tariami dvibalsiai ए, ऐ, औ (pvz., कैसा tariama labiau keisa, o ne kaisa, और – or, ne aur). Nosiniai garsai žodžio viduryje gali būti praleisti panaudojant anusvarą, pvz., žodis hindi gali būti užrašomas हिन्दी arba हिंदी. Praktiškai visada anusvara žymimi garsai ङ, ञ, ण, pvz., žodis palaṅg bus visad užrašomas पलंग, o ne पलङ्ग.

Greta devanagari rašto gan plačiai (ypač virtualiojoje erdvėje) paplitusi lotyniška perraša (neoficialus jos variantas be diakritinių ženklų).

Gramatika

Hindi yra analitinė. Turi 16 balsinių, 4 dvibalsines, 36 priebalsines fonemas, 2 giminės, 2 skaičius, 3 linksnius, daug polinksnių. Vartojamos neutralioji, objekto ir subjekto konstrukcijos. Hindi leksikoje daug žodžių iš sanskrito. Vartojamas devanagari raštas.

Daiktavardis

Hindi daiktavardžiai kaitomi skaičiais, turi giminę.

• Vyriškos giminės žodžiai, besibaigiantys -ā, daugiskaitoje gauna galūnę -e; pvz., लरड़का → लरड़के (laṛkā → laṛke). Yra išimtinių žodžių, kurie daugiskaitoje nekinta (pvz., राजा → राजा (rājā → rājā).
• Visas kitas galūnes turintys vyriškos giminės žodžiai daugiskaitoje nekinta; pvz., मकान → मकान (makān → makān), आदमी → आदमी (ādmī → ādmī).
• Moteriškos giminės žodžiai, besibaigiantys -i, -ī arba -iyā, daugiskaitoje gauna galūnę -iyã; pvz., लरड़की → लरड़कियं (laṛkī → laṛkiyã).
• Kiti moteriškos giminės žodžiai daugiskaitoje gauna galūnę -ẽ; pvz., बात → बातें (bāt → bātẽ), माता → माताएं (mātā → mātāẽ).

Daiktavardžiai taip pat turi polinksnių, kuriais sudaromi daiktavardžio linksniai.

Daiktavardžių linksniai Linksnis Polinksnio rodmuo Vardininkas – Galininkas को (ko) Įnagininkas से (se) Naudininkas को (ko) Abliatyvas से (se) Kilmininkas का, के, की (kā, ke, kī) Vietininkas में, पर (mẽ, par) Polinksnis pakeičia daiktavardį (arba būdvardį, įvardį) iš jo tiesioginės formos, į netiesioginę: kamrā – „kambarys“, tačiau „kambaryje“ – kamre mẽ. Daiktavardžio tiesioginės ir netiesioginės formos Tiesioginė forma Netiesioginė forma Vyriškoji giminė, kaitomieji vns. कमरा (kamrā) vns. कमरे में (kamre mẽ) dgs. कमरे (kamre) dgs. कमरों में (kamrõ mẽ) Vyriškoji giminė, nekaitomieji vns. मकान (makān) vns. मकान से (makān se) dgs. मकान (makān) dgs. मकानों से (makānõ se) Moteriškoji giminė, kaitomieji vns. बच्ची (baccī) vns. बच्ची को (baccī ko) dgs. बच्चियाँ (bacciyã) dgs. बच्चियों को (bacciyõ ko) Moteriškoji giminė, nekaitomieji vns. मेज़ (mez) vns. मेज़ पर (mez par) dgs. मेज़ें (mezẽ) dgs. मेज़ों पर (mezõ par) Kilmininko polinksnis keičia objekto formą į netiesioginę, bet gimine derinamas su subjektu: बच्चे की माता (bacce kī mātā) – „vaiko motina“; बच्चे का पिता (bacce kā pitā) – „vaiko tėvas“; बच्चे के तकिये (bacce ke takiye) – „vaiko pagalvės“. Būdvardis Hindi būdvardžiai būna derinamieji ir nederinamieji. Derinamieji būdvardžiai vyriškos giminės vienaskaitos vardininke turi galūnę -ā arba -ā˜. Vyriškos giminės daugiskaitoje jie gauna galūnę -e, o moteriškos giminės tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje -ī: Būdvardžio अच्छा (acchā, „geras“) kaitymas Vienaskaita Daugiskaita Vyriškoji giminė अच्छा (acchā, geras) अच्छे (acche; geri) Moteriškoji giminė अच्छी (acchī; gera) अच्छी (acchī; geros) Nederinamieji būdvardžiai nėra kaitomi. Veiksmažodis Veiksmažodžiai kaitomi laikais, jų sudarymas pagrįstas dalyvinėmis formomis, pvz., sakinys „aš einu“ hindi išreiškiamas mẽ jātā hũ (मैं जाता हूँ), kas pažodžiui verčiama kaip „aš einantis esu“. Todėl veiksmažodis turi būti derinamas su asmeniu: mẽ jātī hũ (मैं जाती हूँ, „aš einanti esu“), ve jāte hãi (वे जाते हैं, „jie einantys yra“). Tokiu principu sudaromi esamasis ir būtasis paprastieji laikai: įvardis-veiksmažodis-veiksmažodis honā. Veiksmažodis kaitomas pašalinus bendraties galūnę -nā ir vietoje jos vartojant -tā (vyr. g., vns.), -tī (mot. g., vns. ir dgs.), -te (vyr. g., dgs.); pvz., bolnā („kalbėti“) – boltā – boltī – bolte. Paprastieji ir dažniniai laikai Veiksmažodžio होना (honā; „būti“) asmenavimas esamajame paprastajame laike Vienaskaita Daugiskaita I asmuo में हूँ (mẽ hũ; Aš esu) हम हैं (ham hãi; Mes esame) II asmuo तू है (tū hai; tu esi) तुम हो (tum ho; Tu esi, jūs esate) आप हैं (āp hãi; Jūs esate) III asmuo यह है (jah hai; jis/ji (šitas/šita) yra) वह है (vah hai; jis/ji (anas/ana) yra) ये हैं (je hãi; jie/jos (šitie/šitos) yra) वे हैं (ve hãi; jie/jos (anie/anos) yra) Naudojant šias formas sudaromas esamasis laikas: मैं बोलता हूँ (mẽ boltā hũ – „aš kalbu“, vyr. g.), वे बोलती हैं (ve boltī hãi – „jos kalba“). Būtajame dažniniame laike, priešingai nei esamajame, honā kaitoma giminėmis. Veiksmažodžio होना (honā; „būti“) asmenavimas būtajame dažniniame laike Vienaskaita Daugiskaita I asmuo में था/थी (mẽ thā/thī; Aš buvau) हम थे/थीं (ham the/thĩ; Mes buvome) II asmuo तू था/थी (tū thā/thī; tu buvai) तुम थे/थीं (tum the/thĩ; Tu buvai, jūs buvote) आप थे/थीं (āp hãi; Jūs buvote) III asmuo यह था/थी (jah thā/thī; jis/ji (šitas/šita) buvo) वह था/थी (vah thā/thī; jis/ji (anas/ana) buvo) ये थे/थीं (je the/thĩ; jie/jos (šitie/šitos) buvo) वे थे/थीं (ve the/thĩ; jie/jos (anie/anos) buvo) Naudojant šias formas sudaromas būtasis laikas: मैं बोलता था (mẽ boltā thā – „aš kalbėdavau“, vyr. g.), वे बोलती थीं (ve boltī thĩ – „jos kalbėdavo“). Veiksmažodžio होना (honā; „būti“) asmenavimas būsimajame paprastajame laike Vienaskaita Daugiskaita I asmuo में हूँगा/हूँगी (mẽ hũgā/hũgī; Aš būsiu) हम होंगे/होंगी (ham hõge/hõgī; Mes būsime) II asmuo तू होगा/होगी (tū hogā/hogī; tu būsi) तुम होंगे/होंगी (tum hõge/hõgī; Tu būsi, jūs būsite) आप hõge/hõgi (āp hõge/hõgī; Jūs būsite) III asmuo यह होगा/होगी (jah hogā/hogī; jis/ji (šitas/šita) bus) वह होगा/होगी (vah hogā/hogī; jis/ji (anas/ana) bus) ये होंगे/होंगी (je hõge/hõgī; jie/jos (šitie/šitos) bus) वे होंगे/होंगी (ve hõge/hõgī; jie/jos (anie/anos) bus) Sudarant būsimąjį laiką naudojamos ne honā formos, o pridedamos specifinės veiksmažodžio galūnės: मैं बोलूँगा (mẽ bolũgā – „aš kalbėsiu“, vyr. g.), वे बोलेंगी (ve bolẽgī – „jos kalbės“). Būtasis paprastasis laikas sudaromas prie veiksmažodžio šaknies pridėjus galūnes -a, -e, -ī, -ĩ. Veiksmažodžio होना (honā; „būti“) asmenavimas būtajame paprastajame laike Vienaskaita Daugiskaita I asmuo में हुअ/हुई (mẽ huā/huī; Aš tapau) हम हुए/हुईँ (ham hue/huĩ; Mes tapome) II asmuo तू हुअ/हुई (tū huā/huī; tu tapai) तुम/आप हुए/हुईँ (tum/āp hue/huĩ; jūs tapote) III asmuo यह/वह हुअ/हुई (jah/vah huā/huī; jis-ji tapo) ये/वे हुए/हुईँ (je/ve hue/huĩ; jie-jos tapo) Priešingai nei būtajame dažniniame laike, kur veiksmažodžio giminė derinama tik su veikėju, šiame laike veiksmažodis gali būti derinamas ir su veikėju, ir su sakinio objektu. Tai priklauso nuo veiksmažodžio tranzityvumo (tokie veiksmažodžiai kelia klausimą ką?): tranzityvūs veiksmažodžiai veiksnį perkelia į objektą, todėl su juo derinama giminė, o prie sakinio veikėjo pridedamas polinksnis ne. Sakiniuose su netranzityviais veiksmažodžiais giminė nustatoma pagal veiksnį. मैं घर मे आया (mẽ ghar me āya) – „aš (vyr. g.) namo atėjau“ (netranz.); मैंने किताबों पढीं (mẽne kitābõ parhĩ) – „aš (giminė nebesvarbu) knygas (mot. g.) skaičiau“ (tranz.). Tęstiniai laikai Tęstiniai (continuum) laikai nurodo veiksmą, vykstantį kalbamuoju momentu. Jų sudarymo principas panašus į paprastųjų laikų, tačiau veiksmažodžiai neturi galūnės, o giminę ir laiką nurodo žodelis rahnā. Forma: įvardis-veiksmažodis be galūnės-rahnā forma-honā forma. Pvz., मैं (इस समय) बोल रहा हूँ (mẽ [is samay] bol rahā hũ – „aš [šiuo metu] kalbu“, vyr. g.); तू (इस समय) बोल रही है (tu [is samay] bol rahī hai – „tu [šiuo metu] kalbi“, mot. g.); मैं (उस समय) बोल रही थी (mẽ [us samay] bol rahī thī – „aš [tuo metu] kalbėjau“, mot. g.); हम (उस समय) बोल रहे थे (ham [us samay] bol rahe the – „mes [tuo metu] kalbėjome“, vyr. g.); Liepiamoji nuosaka Hindi kalboje dėl kultūrinių aplinkybių susidarė didelė liepiamosios nuotakos (imperativus) išraiškos būdų įvairovė. Išskiriami 4 paliepimo būdai: Veiksmažodžio šaknis be galūnės naudojama grubiam, įsakmiam nurodymui, vartojamas tik su artimais bendraamžiais, tarnais: बोल (bol) – „kalbėk, kalbi“, जा (jā) – „eik, eini“; Veiksmažodžio bendraties forma naudojama familiariam nurodymui, tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje: बोलना (bolnā) – „kalbėki/kalbėkit“ (dgs.), जाना (jānā) – „eiki/eikit“ (dgs.); Veiksmažodis su galūne -iye arba -ie naudojamas pagarbiam kreipimuisi, prašymui; tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje: बोलिये (boliye) – „kalbėkite“, जाइए (jāie) – „eikite“; Veiksmažodis su būsimojo laiko galūne iyegā/iegā naudojamas itin pagarbiam, maloniam pageidavimui išreikšti: बोलियेगा (boliyegā) – „malonėkite kalbėti“, जाइएगा (jāiegā) – „malonėkite eiti“. Neigiamam paliepimui naudojami du žodeliai: na – pagarbus neigimas, pvz., आप न बोलिये (āp na boliye) – „jūs nekalbėkite“; mat – kategoriškas draudimas, paprastai vartojimas tik su kamieninio tipo liepiamąja nuosaka; pvz., तु मत जा (tu mat jā) – „tu neik“. Sudėtiniai polinksniai Hindi kalboje laiko, vietos, būdo aplinkybėms išreikšti naudojami sudėtiniai polinksniai, einantys drauge su daiktavardžiu. Svarbiausi polinksniai: के लिए (ke lie) – dėl [tos priežasties]; के पास (ke pās) – pas, prie; के बारे मे (ke bare me) – apie; के साथ (ke sath) – su, drauge; के अंदर (ke ãdar) – viduje; के ऊपर (ke ūpar) – ant; के नीचे (ke nīce) – po (vieta); के पीछे (ke piche) – už (vieta); के आगे (ke āge) – priešais; के यहाँ/वहाँ (ke yahã/vahã) – pas; की तरह (kī tarah) – lyg, kaip; की तरफ़ (kī taraf) – link. Pvz., वृक्ष के नीचे साँप है। (vṛkṣ ke nīce sãp hai) – „po medžiu (vṛkṣ ke nīce) gyvatė (sãp) yra (hai)“. Prieveiksmiai Prieveiksmis hindi kalboje nėra kaitomas ar derinamas. Išskiriami laiko, vietos, kokybės, būdo, priežasties prieveiksmiai. Dalis žodžių gali būti vartojami ir kaip prieveiksmiai, ir kaip būdvardžiai; pvz., अच्छा दोस्त (acchā dost) – „geras draugas“, वह अच्छा लिखता है (vah acchā likhnā hai) – „jis gerai rašo“. Skaitvardžiai Hindi kalboje skaitvardžiai skirstomi į kiekinius ir kelintinius. Ši kalba pasižymi itin sudėtingu skaitvardžių sudarymo principu. Kiekiniai skaitvardžiai, priešingai nei daugelyje kitų indoeuropiečių kalbų, nuo 0 iki pat 100 turi unikalius pavadinimus (t. y., nėra principo „dešimtis+vienetas“. Yra didelė įvairovė didelių skaičių, kaitoma pagal neįprastą sistemą, dažnai vartojama skaičiavimo sistema tuzinais. Pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai: 0 – शून्य (śūnya), 1 – एक (ek), 2 – दो (do), 3 – तीन (tīn), 4 – चार (cār), 5 – पाँच (pãc), 6 – छः (chaḥ), 7 – सात (sāt), 8 – आठ (āṭh), 9 – नौ (nau), 10 – दस (das), 100 – सौ (sau), 1000 – हज़ार (hazār). Kelintiniai skaitvardžiai kaitomi ir derinami kaip būdvardžiai. Jie sudaromi iš kiekinio skaitvardžio šaknies, tačiau jos pakinta. pirmas – पहला (pahlā), antras – दूसरा (dūsrā), trečias – तीसरा (tīsrā), ketvirtas – चौथा (chauthā). Bibliografija SINGH, Rasa. Hindi kalbos vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, Nuorodos  Duomenys apie kodu „hin“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com Kazimieras Seibutis. Hindi. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005