Aplinkosauginės NVO

Aplinkosauginės NVO (angl. environmental Non-Governmental Organisation) – nevyriausybinė organizacija (NVO) aplinkos apsaugos srityje. Šios organizacijos veikia tiek lokaliai, tiek tarptautiniu mastu, o tai leidžia joms atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant įvairias aplinkosaugos problemas, kylančias šiuolaikiniame pasaulyje. Vienas iš skiriamųjų aplinkosaugos NVO ir aplinkosaugos judėjimų bruožų yra tai, kad aplinkosaugos NVO turi konstitucijas, kuriose išdėstytos valdžios pasidalijimo tarp joms priklausančių žmonių taisyklės. Nuo tada, kai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose atsirado aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos, kai žmonės pirmą kartą suvokė aplinkos problemų rimtumą, buvo imtasi daug žingsnių, padedančių planetai ir jos gyventojams. Kai kurie žymūs tokių organizacijų pavyzdžiai yra Pasaulio laukinės gamtos fondas, Greenpeace, Himalajų laukinės gamtos fondas ir Aplinkos tyrimų agentūra.

Klasifikacijas ir tikslai

Norint įvertinti aplinkosaugos NVO klasifikaciją, svarbu atsižvelgti į šiuos penkis veiksnius:

• geopolitinė kilmė (vieta);
• politinė ideologija (kairė/dešinė/neutrali);
• dydis (kiekis);
• politinio dėmesio lygis (vietinis/regioninis/tarptautinis/pasaulinis);
• finansavimo (pajamų) šaltiniai.

Pagrindiniai aplinkosaugos NVO tikslai apima, bet tuo neapsiriboja:

• ryšių su vyriausybe ir kitomis organizacijomis užmezgimas;
• ir pagalbos teikimas žemės ūkio išsaugojimo srityje, siekiant kuo geriau išnaudoti vietos išteklius;
• aplinkosaugos sprendimų kūrimas ir projektų, įgyvendinamų sprendžiant konkrečios srities problemas, valdymas.

Norint visapusiškai suprasti socialinį, ekonominį ir aplinkos poveikį, kurį organizacija gali turėti regionui, svarbu pažymėti, kad organizacija gali veikti ne pagal formalius procesus, kurių privalo laikytis valstybių vyriausybės ir kitos vyriausybinės agentūros.

Finansavimas

Aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos – tai organizacijos, kurias nevaldo vyriausybė, valstybė ar vietos valdžios institucija, todėl finansavimą gauna iš privačių rėmejų, įmonių ir kitų institucijų. Su politine parama aplinkosaugos NVO taip pat gauna daug aktyvų ir išteklių iš vyriausybinių rėmėjų, tokius kaip Jungtinių Tautų organizacijos aplinkos programa ir Tvaraus vystymosi komisija, kurie formuoja aplinkos politiką. Įvairių suinteresuotųjų šalių skirtos lėšos turi įtakos jų pastangų panaudojimui formuojant įvairius aplinkos politikos būdus. Šiais veiksmais siekiama mesti iššūkį ir priversti valstybes bendradarbiauti saugant aplinką. Privatus ir nevalstybinis finansavimas turi įtakos tam, kaip aplinkosaugos NVO žiūri ir atsiskaito apie aplinkos sąlygas.

Prieigos

Vietos samprata taip pat yra labai svarbi aplinkosaugos NVO pastangoms ir tikslams. Aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų pastangos pasireiškia įvairiomis formomis, pavyzdžiui, pradedamos kampanijos prieš branduolinių ginklų bandymus, protestuojant prieš banginių medžioklę ir „tarptautinės kampanijos prieš aplinkos gėrybių blogėjimą, valstybių dėl jų neefektyvios politikos arba tarptautinių korporacijų dėl aplinkai kenksmingos gamybos kritika.

Komunikacija

Aplinkosaugos NVO komunikacija turėtų būti grindžiama: a) įvairių socialinių grupių informavimu; b) darnaus vystymosi diskursai diskusijose, debatuose ir socialiniuose tinkluose; c) politinis spaudimas, dalyvavimas tvaraus vystymosi valdyme ir tinklų kūrime.

Iššūkiai

Aplinkosaugos NVO vis labiau suvokia biologinės įvairovės nykimą Afrikoje ir stengiasi išsaugoti laukinius ir naminius gyvūnus bei augalus.

Susiję straipsniai

• Nevyriausybinė organizacija
• Tarptautinė nevyriausybinė organizacija
• Viešasis administravimas

Išnašos

1. Doyle, Timothy; McEachern, Doug; MacGregor, Sherilyn (2015). Environment and Politics (4th leid.). New York and Oxford: Routledge. pp. 116–148.
2. Keese, James R. (1998). «International NGOs and Land Use Change in Southern Highland Region of Ecuador». Human Ecology. 26: 451—468. doi:10.1023/A:1018708300053
3. , ed. 2000 The Global Environment in the Twenty-First Century: Prospects for International Cooperation.
4. Fisher, William F. (1997). „Fisher, W. 1997 Doing Good? The Politics and Antipolitics of NGO Practices“. . 26: 439–464. doi:10.1146/annurev.anthro.26.1.439.
5. Burksiene, V.; Dvorak, J. E-Communication of ENGO’s for Measurable Improvements for Sustainability. Adm. Sci. 2022, 12, 70. https://doi.org/10.3390/admsci12020070