Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Rytų slavų istorinis regionas Се́верщина / Сіверщина

Šalis	šiaurės Ukraina, Rusija (Brianskas, Kurskas), pietryčių Baltarusija
Tautos	severai >
Kalba
Valstybės	Černigovo kunigaikštystė
Miestai	Černigovas, Brianskas

Severščina arba Siverščina (rus. Северщина, ukr. Сіверщина, blrs. Севершчына), dar vadinama Severija, Seversko žemė ar Černigovo žemė – istorinis kultūrinis regionas Rytų Europoje, esantis šiaurės Ukrainoje, dalyje Rusijos ir pietrytinėje Baltarusijoje.

Teritorija

Regionas apima rytinę geografinės Polesės dalį, išsidėsčiusią į rytus nuo Dniepro. Iš dalies sutampa su Desnos baseinu. Ukrainos teritorijoje jis užima Černigovo sritį ir Sumų srities šiaurinę dalį. Baltarusijoje užima Gomelio srities pietrytinę dalį, o Rusijoje – didžiąją dalį Briansko ir Kursko sričių. Svarbiausi regiono miestai yra Černigovas, Gomelis, , Brianskas, Kurskas ir kt.

Šiaurėje prie Severščinos šliejasi Smolensko žemė, šiaurės rytuose (už Vidurio Rusijos aukštumos) – Okos aukštupis, pietryčiuose yra , pietuose – Perejeslavlio žemė, pietvakariuose (už Dniepro) – Kijevo žemė, o vakaruose – vakarų Polesė.

Severščina siaurąja prasme yra vadinama ir tik regiono dalis aplink Naugardo-Severskio miestą. Tokiu atveju regione dar išskiriama Černigovščina (aplink Černigovo miestą), Starodubščina (Староду́бщина, aplink Starodubo miestą), Poseimjė (Seimo upės baseinas), ir pan.

Istorija

Priešistorė

Nėra galutinai nustatyta, kas buvo senieji krašto gyventojai iki slavų atsikėlimo. Bent jau nuo II tūkst. pr. m. e. regioną apgyvendino indoeuropiečiai. Bronzos amžiuje čia klestėjo , kurią IX a. pr. m. e. pakeitė Lebedevo kultūra. Šią apie V a. pr. m. e. savo ruožtu išstūmė Juchnovo kultūra. Pastarosios kūrėjai neretai siejami su Herodoto tekstuose minima budinų gentimi.

I m. e. tūkst. pirmojoje pusėje regione klestėjo Počepo ir Kijevo kultūros. Tūkstantmečio viduryje čia susiformavo Koločino kultūra, dėl kurios lingvistinės priklausomybės irgi nėra sutariama. Hidronimų tyrimai leidžia daryti prielaidą apie ilgalaikę iranėnų (skitų) kultūrinę įtaką, tačiau atskiros hipotezės juos sieja ir su baltais.

Nuo VII a. jos teritorijoje apsigyveno slavai severianai, kurie susimaišė su vietos gyventojais ir juos slavizavo. Jie sukūrė (VII–VIII a.) ir Romnų (VIII–XI a.) kultūras. Severianai ir davė pavadinimą visam savo gyvenamam regionui.

Černigovo žemė

IX a. regione iškilo svarbiausi severianų miestai , Černigovas, Gluchovas ir kiti, tapę prekybiniais centrais. Severianai palaikė prekybinius ryšius su Juodąja jūra, ir jų prekybiniai keliai vedė iki pat slavų kolonijos Tmutarakano. X a. jų tarpe paplito rytų krikščionybė, ir severianų žemės kurį laiką sudarė Kijevo Rusios dalį.

XI a. severianų gentinės sąjungos vietoje iškilo Černigovo kunigaikštystė, kuri tapo viena svarbiausių Rusios kunigaikštysčių. Čia ėmė valdyti viena iš Riurikaičių giminės atšakų. Dėl to regionas dar buvo vadinamas Černigovo žeme. Tuo metu regione išaugo nauji miestai, tokie kaip Starodubas, Kurskas, , Rilskas, Brianskas, Gomelis ir kiti.

Ši kunigaikštystė buvo viena galingiausių rytų slavų valstybių, didžiausio išsiplėtimo laikais valdžiusi ir gretimus regionus – Perejeslavlio žemę pietuose, viatičių gyvenamą Okos aukštupį šaurės rytuose ir net finougrų meščerų ir muromų gyvenamą toli šiaurėje. Iš regiono buvo skleidžiama krikščioniška slavų kultūra tolyn į pagoniškus kraštus. Tiesa, XI a. pabaigoje XII a. silpstanti kunigaikštystė prarado rytines teritorijas, kur susiformavo atskira ir pietines teritorijas, kur susiformavo Perejeslavlio kunigaikštystė. Panašiu metu atsiskyrė ir Naugardo-Severskio kunigaikštystė, su kuria Černigovas dalinosi regiono teritoriją.

XIII a. viduryje Černigovo žemę nusiaubė Mongolų imperija, dėl kurios dauguma senųjų miestų neteko savo galios. Tuo metu Okos aukštupyje susiformavo daug smulkių kunigaikštysčių. Severščinoje susiformavo , , , ir kitos kunigaikštystės, tarp kurių galiausiai iškilo Briansko kunigaikštystė. Jos kunigaikščiai nuo XIII a. ėmė tituluotis Černigovo kunigaikščiais.

Kitų valstybių sudėtyje

1357 m. Brianską užėmus Algirdui, visos Severščinos kunigaikštystės palaipsniui įtrauktos į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administraciją. Šis regionas LDK sudėtyje buvo vadinamas Ducatus Severia. Svarbiausi Jogailaičių adinistraciniai centrai šioje teritorijoje buvo Naugarde-Severskyje, Starodube ir Trubčevske. Vietos gyventojai tuo metu jau buvo vadinami ne severianais, o ir sudarė rusėnų etnosą.

1503 m. visą Severščiną prisijungė Maskvos didžioji kunigaikštystė, ir kraštas buvo žinomas kaip Severijos ukraina (pakraštys).

XVII a. pradžioje sevriukai prisijungė prie , o 1618 m. po ATR-Maskvos karo didelė jo dalis perėjo Abiejų Tautų Respublikai. Iš pradžių kartu su regionas buvo administruojamas kaip Smolensko vaivadija (LDK sudėtyje), tačiau 1635 m. pietinė jo dalis su Černigovo, Naugardo-Severskio ir Gluchovo miestais buvo atskirta kaip Černigovo vaivadija ir priskirta Lenkijos karalystei. Šiaurinė regiono dalis kartu su Starodubo miestu liko LDK. Lenkija, stiprindama šį rytinį Abiejų Tautų Respublikos pakraštį, jį apgyvendino kazokais. Tai labai stipriai keitė vietos etninę sudėtį, ir senieji gyventojai sevriukai išnyko.

1648 m. vadovaujami Bogdano Chmelnickio Lenkijos kazokai sukilo ir sukūrė savo atskirą valstybę, į kurią įėjo ir Severščina. 1654 m. kazokai prisijungė prie Rusijos kaip protektoriatas. Taip regionas vėl atiteko Rusijai. Ilgainiui čia suformuotos Černigovo ir gubernijos.

Po I pasaulinio karo 1918 m. nepriklausomybę paskelbusi Ukrainos Liaudies Respublika kurdama savo teritoriją siekė prisijungti visą istorinę Severščiną, kurią laikė etninėmis ukrainiečių žemėmis. Tačiau Ukrainą prijungus prie Tarybų Sąjungos, buvo suformuota rytinė Ukrainos TSR siena, kuria istorinis regionas buvo padalintas. Didelė jo dalis buvo priskirta RTFSR.