Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK; oficialus pavadinimas – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) – tai daugiašalė tarptautinė sutartis, kuri skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Europos žmogaus teisių konvencija buvo pasirašyta 12 Europos Tarybos valstybių narių 1950 metų lapkričio 4 dieną, o įsigaliojo 1953 metų rugsėjo 3 dieną, kada dokumentą ratifikavo reikalaujamas valstybių skaičius (10 valstybių). Prie Konvencijos yra prisijungusios 47 Europos Tarybos valstybės narės, kuriose gyvena virš 800 milijonų žmonių, šios tarptautinės sutarties pasirašymas yra stojimo į Europos Tarybą būtina sąlyga.

Konvencijos šalys

Europos žmogaus teisių konvencijos narės įsipareigojo laiduoti Konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves visiems jų jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu buvo įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (buveinė Strasbūre), prižiūrintis, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų. Į Europos Žmogaus Teisių Teismą asmuo gali kreiptis, jeigu jo atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą (vad. individualūs skundai). Taip pat viena valstybė narė gali pareikšti ieškinį dėl kitos valstybės narės padaryto Konvencijos pažeidimo (vad. tarpvalstybiniai skundai). Teismo sprendimai, kuriais nustatomi konvencijos pažeidimai, valstybėms narėms yra privalomi. Tai, kaip valstybės narės vykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, prižiūri (Europos Tarybos Ministrų Komitetas). Europos Tarybos Ministrų Komiteto prašymu Europos Žmogaus Teisių Teismas teikia rekomendacines nuomones, susijusias su Konvencijos aiškinimu.

Europos žmogaus teisių konvencija įvardijama kaip veiksmingiausia ir pažangiausia tarptautinio lygmens žmogaus teisių apsaugos sistema. Konvencija žymėjo didelius pokyčius tarptautinėje teisėje – pirmą kartą tarptautinės teisės istorijoje individas įgijo realias galimybes ginti savo teises tarptautiniu lygiu, teikdamas skundą tarptautiniam teismui. Priėmus Europos žmogaus teisių konvenciją, žmogaus teisės iš neapibrėžtų principų virto konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių laikymąsi buvo patikėta prižiūrėti specialioms tarptautinėms institucijoms.

Istorija

Ukrainos pašto ženklas, skirtas paminėti Konvencijos 60 metų sukakčiai

Regioninė žmogaus teisių apsaugos sistema Europoje buvo pradėta kurti siekiant reaguoti į dvi problemas. Pirma, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Sąjungininkai siekė įgyvendinti plačią veiksmų programą žmogaus teisių srityje, ir Europos Žmogaus teisių konvencija, paremta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos idėjomis, sudarė minėtosios programos dalį. Buvo tikima, kad tokia programa ateityje padės išvengti rimčiausių žmogaus teisių pažeidimų, įvykusių Antrojo pasaulinio karo metu (kaip antai holokaustas). Antra, Konvencija buvo pradėta rengti, kai Rytų Europoje įsigalėjo komunistinė santvarka, tad šiuo žmogaus teisių dokumentu taip pat norėta pasipriešinti komunizmo įtakos neigiamiems padariniams.

Konvencijos tekstas buvo parengtas Europos Tarybos po Antrojo pasaulinio karo, kai įvairių sričių atstovai iš visos Europos išsakė savo ryžtą imtis bendrų veiksmų siekiant užtikrinti taiką. 1949 metų vasarą virš 100 parlamentarų iš 12 Europos Tarybos narių pirmą kartą susirinko Strasbūre į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Susirinkusi Parlamentinė Asamblėja prioritetais laikė regioninio žmogaus teisių apsaugos dokumento rengimą ir įgyvendinančio tą dokumentą Teismo steigimą. Buvęs Prancūzijos ministras Pierre-Henri Teitgen pateikė pranešimą Parlamentinei Asamblėjai, siūlydamas saugotinų teisių katalogą, kuris buvo sudarytas iš kai kurių Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų teisių. Taip pat pranešėjas apibūdino, kaip galėtų veikti saugomų teisių įgyvendinimo teisminis mechanizmas. Po intensyvių derybų Asamblėja išsiuntė savo galutinį siūlymą Europos Tarybos Ministrų komitetui, o šis sušaukė ekspertų grupę, kuri ir parengė pačios Konvencijos tekstą.

Konvencijos tekstas atspindi tradicinę pilietinių teisių traktuotę, atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų Europos Tarybos narių patirtį. Konvencija buvo pateikta pasirašymui Romoje, 1950 m. lapkričio 4 d. Ji įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d. Konvencijos laikymąsi prižiūri Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Europos Taryba. Iki 1998 metų Konvencijos laikymosi priežiūrą atliko ir Europos Žmogaus Teisių Komisija, kuri nebefunkcionuoja nuo Konvencijos 11 protokolo įsigaliojimo.

Konvencijos turinys

Europos Žmogaus Teisių Teismas taiko Europos žmogaus teisių konvenciją ir taip gina žmogaus teises

Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 59 straipsniai ir preambulė. Konvencijos straipsniai išdėstyti trijuose skyriuose: pirmajame („Teisės ir laisvės“) įtvirtintos Konvencijos ginamos teisės ir laisvės, antras skyrius („Europos Žmogaus Teisių Teismas“) reglamentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikciją, trečias skyrius („kitos nuostatos“) apibrėžia Konvencijos taikymo teritorijose sąlygas, nustato prisijungimo prie Konvencijos tvarką, taip pat įtvirtina kai kurias kitas svarbias nuostatas.

Europos žmogaus teisių konvencija įtvirtina šias teises ir laisves: teisę į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio ir tokio baudimo draudimą, vergijos ir priverčiamojo darbo draudimą, teisę į laisvę ir saugumą, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, minties, sąžinės ir religijos laisvę, saviraiškos laisvę, susirinkimų ir asociacijos laisvę, teisę į santuoką, teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

Konvencijos turinys buvo keičiamas vėliau priimtais protokolais. Kai kurie Konvencijos protokolai taip pat numato papildomas teises ir laisves.

Teisė į gyvybę

Teisę į gyvybę įtvirtina Konvencijos 2 straipsnis. Teisė į gyvybę yra pamatinė žmogaus teisė, nuo kurios negalima nukrypti net ir karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju. Kaip ir kankinimų draudimas, ši teisė atspindi vieną iš pagrindinių vertybių, svarbių demokratinėms bendruomenėms, sudarančioms Europos Tarybą. Dėl šios priežasties aplinkybės, kurios gali pateisinti gyvybės atėmimą pagal 2 straipsnį, turi būti aiškinamos siaurai. 2 straipsnis numato ne tik neigiamą pareigą neatimti gyvybės, bet ir teigiamą įpareigojimą saugoti gyvybę. Tam tikrais atvejais 2 straipsnis taikomas ne tik tyčiniam, bet ir gyvybės atėmimui.

Siekiant apsaugoti gyvybę, reikalaujama, kad galiotų veiksminga baudžiamoji teisė, atgrasanti nuo gyvybės atėmimo. Baudžiamoji atsakomybė turi būti numatyta ir už didelį , jeigu jis sukelia mirtį. Neatsargaus gyvybės atėmimo atveju tam tikrais atvejais gali pakakti ir civilinės atsakomybės. 2 straipsnis nereikalauja nusikaltimu laikyti pasyvios eutanazijos, kai asmeniui leidžiama mirti neteikiant jam reikiamo gydymo. Kita vertus, kol kas nėra aišku, ar 2 straipsnis reikalauja, kad nusikaltimu būtų laikoma aktyvi savanoriška eutanazija, kai mirtį sukelia aktyvūs kito asmens veiksmai, gavus mirti siekiančio asmens sutikimą. 2 straipsnis nesuteikia teisės į mirtį. Dėl šios priežasties 2 straipsnio pažeidimu nelaikoma situacija, kai už padėjimą nusižudyti valstybės teisės aktai numato baudžiamąją atsakomybę.Amnestijos taikymas už nužudymą nuteistiems asmenims nelaikomas 2 straipsnio pažeidimu, išskyrus atvejus, kai amnestijos aktas yra dalis bendros praktikos, kuria siekiama sistemingai užkirsti kelią nužudymus padariusių asmenų .

Siekiant užtikrinti 2 straipsnio laikymąsi, veiklai, kuri gali sukelti grėsmę gyvybei, turi būti taikomas tinkamas reguliavimas, siekiant, kad mirtinos žalos rizika būtų sumažinta iki minimumo. Teisinė ir administracinė sistema turi griežtai apibrėžti aplinkybes, kada valstybės gali naudoti jėgą ir šaunamuosius ginklus, ir užtikrinti tarptautinių standartų laikymąsi šioje srityje. Teisinis reguliavimas taip pat turi įpareigoti tiek viešąsias, tiek privačias ligonines imtis priemonių, kad būtų saugoma pacientų gyvybė.

Pagal 2 straipsnį turi būti užtikrintas gyvybę saugantis teisėsaugos mechanizmas, kurio pagrindinis elementas yra efektyvi teisminė sistema. Pozityvi pareiga užtikrinti teisę į gyvybę reikalauja, kad sveikatos priežiūros paslaugų srityje veiktų nepriklausoma ir veiksminga teisminė sistema, kuri turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos mirčių priežastys, ir atsakytų tie, kas sukėlė mirtį. Medicininio neatsargumo atveju tam, kad būtų įgyvendinta pozityvi pareiga užtikrinti teisę į gyvybę, gali pakakti civilinės arba administracinės ir drausminės atsakomybės gyvybę atėmusiam asmeniui.

2 straipsnyje numatyta pareiga saugoti gyvybę taip pat reikalauja imtis tam tikrų prevencinių priemonių. Pagal 2 straipsnį valstybė privalo padaryti viską, ko gali būti iš jos pagrįstai reikalaujama, siekiant užkirsti kelią grėsmei asmens gyvybei. Valstybė turi imtis prevencinių priemonių, kad asmens gyvybė būtų apsaugota nuo kito asmens nusikalstamos veikos. 2 straipsnis reikalauja, kad valstybė imtųsi protingų priemonių, siekiant apsaugoti sulaikytus asmenis nuo realaus ir tiesioginio pavojaus dėl kitų sulaikytųjų veiksmų, kurie kelia grėsmę gyvybei. Be to, pagal 2 straipsnį valstybė privalo taikyti prevencines priemones, siekiant užkirsti kelią sulaikytųjų asmenų savižudybėms. Teisės į gyvybę pažeidimu taip pat gali būti laikomas atsisakymas paleisti kalinį, jeigu dėl to sumažėja tokio kalinio gyvenimo trukmė. Pagal 2 straipsnį valstybė turi imtis prevencinių priemonių, kad asmuo būtų apsaugotas nuo grėsmės gyvybei, kurią sukelia kiti viešoje vietoje rūkantys asmenys.

2 straipsnis taip pat įpareigoja valstybę tirti mirties atvejus, kai mirtis nėra natūrali. Kita vertus, nacionaliniai teismai privalo atidžiai nagrinėti atitinkamas bylas ir priimti nuosprendžius, kurie turėtų atgrasomąjį poveikį.

Valstybė gali būti pripažinta pažeidusi 2 straipsnį, net jeigu konkrečiu atveju asmuo nemirė, bet jo gyvybei buvo iškilusi reali grėsmė.

Į klausimą, ar 2 straipsnis saugo negimusio vaiko gyvybę, kol kas nėra galutinio atsakymo. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad Europos lygmeniu nėra teisinio, medicininio, etinio ar religinio sutarimo, kada prasideda gyvybė. Todėl tam tikra apimtimi šioje srityje valstybės gali veikti savo nuožiūra.

2 straipsnis draudžia valstybei atimti gyvybę, kai nėra tenkinama viena iš keturių šiame straipsnyje įtvirtintų išimčių. Draudimas taikomas tyčiniam ar netyčiniam gyvybės atėmimui, kurį sukelia policija, kariuomenė ar kiti valstybės agentai. Pirma išimtis iš draudimo atimti gyvybę susijusi su mirties bausme. Rengiant Konvenciją mirties bausmė buvo paplitusi Europoje, tačiau nuo to laiko padėtis iš esmės pasikeitė ir dabar mirties bausmė taikos metu yra panaikinta visose Europos Tarybos valstybėse narėse. Šeštasis Konvencijos protokolas reikalauja mirties bausmės panaikinimo taikos metu, o tryliktasis protokolas nustato mirties panaikinimą taip pat ir esant karui. 2 straipsnis numato dar tris atvejus, kai valstybės sukeltas gyvybės atėmimas nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina yra pateisinamas: a) ginant asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.

Kankinimo uždraudimas

Konvencijos 3 straipsnis draudžia kankinimą, nežmonišką ar žeminantį žmogaus orumą elgesį bei tokias bausmes. 3 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo teigimu, gina pamatines demokratinės visuomenės vertybes. Konvencija draudžia atitinkamą elgesį bet kokiomis aplinkybėmis be jokių išimčių, net, pavyzdžiui, kovojant su terorizmu ar organizuotu nusikalstamumu. 3 straipsnis, viena vertus, įpareigoja valstybę susilaikyti nuo kankinimo, nežmoniško ar žeminančio žmogaus orumą elgesio ar bausmių. Valstybė atsako už policijos, saugumo pajėgų ir kitų jos žinioje esančių pareigūnų veiksmus. Kita vertus, valstybei kyla pareiga atlikti įtariamo 3 straipsnį pažeidžiančio elgesio oficialų tyrimą ir nustačius pažeidimus – nubausti kaltus asmenis. Valstybė taip pat privalo taikyti prevencines priemones ir mechanizmus, kurie saugotų nuo kankinimo, nežmoniško ar žeminančio žmogaus orumą elgesio visus jos jurisdikcijoje esančius žmones, net jei dėl 3 straipsnį pažeidžiančio elgesio kalti privatūs asmenys. Pastarąją valstybės pareigą Europos Žmogaus Teisių Teismas suformulavo byloje, kurioje patėvis stipriai sumušė posūnį, bet už tai nebuvo nubaustas, nes Jungtinės Karalystės įstatymai leido išteisinti asmenis, taikiusius bausmę savo vaiko atžvilgiu. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad tokia Jungtinės Karalystės teisinė sistema užkirto kelią asmenų apsaugai nuo draudžiamo elgesio ir pažeidė 3 straipsnį.

Tam, kad būtų taikomas 3 straipsnis, elgesys turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Elgesio sunkumo vertinimas yra santykinis ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis žmogui ir nukentėjusio asmens lytis, amžius bei sveikatos būklė. Kankinimu laikomas tikslingas nežmoniškas elgesys, kuris sukelia labai dideles ir žiaurias kančias. 3 straipsnio prasme kankinimas skiriasi nuo nežmoniško ir žeminančio žmogaus orumą elgesio kančių intensyvumu. Kankinimu laikomas elgesys, kuris turi tikslą, tokį, kaip, pavyzdžiui, nubaudimas, informacijos ar prisipažinimo gavimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kankinimais buvo pripažinti šie veiksmai ar jų kombinacijos: mušimas, elektrošoko naudojimas, grasinimai nužudyti ar panaudoti seksualinę prievartą, priverstinis maitinimas žiauriu ir žeminančiu būdu, žaginimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nežmonišku buvo pripažintas toks elgesys, kuris, be kita ko, buvo iš anksto suplanuotas, taikomas nenutrūkstamai kelias valandas ir sukėlęs realius kūno sužeidimus arba inensyvias fizines ir psichines kančias. Daugeliu atveju nežmoniškas elgesys buvo konstatuotas asmenų sulaikymo kontekste, tačiau nežmoniškas elgesys gali nebūtinai būti susijęs su sulaikymu. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino nežmonišku elgesiu gyvenamųjų namų sunaikinimą, kurį įvykdė saugumo pajėgos. Žeminančiu žmogaus orumą laikomas elgesys, kuris sukelia nukentėjusiesiems baimę, skausmą ir nepilnavertiškumo jausmą, ir taip juos pažemina. Taip pat žeminantis žmogaus orumą elgesys apibūdinamas kaip nukentėjusiojo fizinio ir moralinio pasipriešinimo palaužimas arba asmens vertimas elgtis prieš jo valią. Žeminančiu žmogaus orumą elgesiu buvo pripažintas fizinės bausmės pritaikymas penkiolikmečiui paaugliui: du policininkai jį laikė, o trečiasis nurodė nuleisti kelnes ir apatines kelnaites ir sudavė jam tris smūgius su rykšte paauglio tėvo akivaizdoje

Pažeminimas būdingas bet kuriai bausmei ar sulaikymui. Tačiau sulaikytas ar bausmę atliekantis asmuo gali remtis 3 straipsniu tik tada, kai su bausme ar sulaikymu susijęs pažeminimas yra didesnis, nei įprastai. Fizinės jėgos naudojimas asmens atžvilgiu, kurio laisvė yra apribota, kai toks jėgos panaudojimas nėra griežtai sąlygotas asmens elgesio, pažeidžia 3 straipsnį. 3 straipsnis gali būti pažeidžiamas ne tik aktyviais pareigūnų veiksmais, bet ir sudarant nežmoniškas ar žmogaus orumą žeminančias įkalinimo sąlygas. Pavyzdžiui, 3 straipsnio draudimą gali pažeisti tokios sulaikymo sąlygos, kai sulaikytajam nesuteikiamos adekvačios miego priemonės, sanitarinės sąlygos, šildymas, maistas, kontaktai su išoriniu pasauliu. Taip pat pagal 3 straipsnį sulaikytajam turi būti prieinamos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos.

Žeminančiu žmogaus orumą elgesiu taip pat gali būti pripažįstama diskriminacija rasės ar lyties pagrindu.

Pagal 3 straipsnį asmens ekstradicija į kitą valstybę, kai yra reali grėsmė, kad jis ten gali patirti nežmonišką ar žeminantį žmogaus orumą elgesį ar bausmę, gali užtraukti atsakomybę valstybei, kuri išdavė šį asmenį.

Konvencijos protokolai

Konvencijos nustatytą apsaugos mechanizmą keitė protokolai. Kai kurie iš jų įtvirtino naujas teises, nenumatytas pirminiame Konvencijos tekste.

Protokolo Nr.	ETS (CETS) Nr.	Įsigaliojimo data	Turinys
1	009	1954 m. gegužės 18 d.	Įtvirtinama teisė į nuosavybę, teisė į mokslą, teisė į laisvus rinkimus.
2	044	1970 m. rugsėjo 21 d.	Europos Žmogaus Teisių Teismui suteikiama kompetencija teikti rekomendacines nuomones. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.
3	045	1970 m. rugsėjo 21 d.	Pakeičiami Konvencijos 29, 30 ir 34 straipsniai. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.
4	046	1968 m. gegužės 2 d.	Draudžiama atimti laisvę dėl sutartinių prievolių nevykdymo, suteikiama judėjimo laisvė ir teisė pasirinkti gyvenamąją vietą, draudžiama išsiųsti piliečius iš savo šalies, draudžiamas kolektyvinis užsieniečių išsiuntimas iš šalies.
5	055	1971 m. gruodžio 21 d.	Keičiami Konvencijos 22 ir 40 straipsniai. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.
6	114	1985 m. gegužės 1 d.	Draudžiama skirti ir vykdyti mirties bausmę.
7	117	1988 m. lapkričio 1 d.	Įtvirtinamos užsieniečių išsiuntimo iš šalies procedūrinės garantijos, numatoma teisė apskųsti baudžiamąsias bylas, teisė į žalos atlyginimą dėl klaidingo nuosprendžio, teisė nebūti du kartus teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą, įtvirtinama sutuoktinių teisių ir įsipareigojimų lygybė tarpusavio santykiuose.
8	118	1990 m. sausio 1 d.	Suteikiami nauji įgaliojimai Europos Žmogaus Teisių Komisijai. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.
9	140	1994 m. spalio 1 d.	Įtvirtinama galimybė pareiškėjui tam tikromis aplinkybėmis prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo perimti bylą. Šis protokolas panaikintas įsigaliojus Protokolui Nr. 11.
10	146	Neįsigaliojo	Buvo siekiama patobulinti Konvencijos priežiūros procedūras. Šis Protokolas neteko aktualumo, įsigaliojus Protokolui Nr. 11.
11	155	1998 m. lapkričio 1 d.	Reglamentuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo veikla. Nustatoma, kad Konvencijos ginamų teisių ir laisvių pažeidimus nagrinėja naujas nuolatinis teismas. Įtvirtinama, kad bylas paprastai nagrinėja septynių teisėjų kolegijos, akivaizdžiai nepagrįstas peticijas trijų teisėjų komitetas gali pripažinti nepriimtinomis. Apibrėžiama, kad, jeigu Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta peticiją priimtina, jis kartu su šalių atstovais nagrinėją bylą ir, jeigu reikia, pradeda tyrimą. Nustatoma, kad per trijų mėnesių terminą nuo kolegijos sprendimo, bet kuri bylos šalis gali išimtiniais atvejais prašyti bylą perduoti svarstyti Didžiajai Kolegijai, kurios sprendimas yra galutinis.
12	177	2005 m. balandžio 1 d.	Nustatomas bendras diskriminacijos draudimas. Konvencijoje nustatytas diskriminacijos draudimas yra riboto pobūdžio, kadangi jis susijęs tik su diskriminavimu naudojantis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis. Šiuo protokolu įtvirtinama platesnė nuostata, kad niekas neturi būti diskriminuojamas viešosios valdžios jokiu pagrindu.
13	187	2003 m. liepos 1 d.	Mirties bausmė panaikinama visais atvejais, įskaitant karo ir ypatingosios padėties atveju. Dėl šio protokolo negalimos išlygos.
14	194	2010 m. liepos 1 d.	Įtvirtinamos kai kurios Europos Žmogaus Teisių Teismo veiklos patobulinimui skirtos priemonės: nustatomas naujas peticijos priimtinumo kriterijus, apibrėžiamas pasikartojančių ir aiškiai nepriimtinų peticijų nagrinėjimas. Europos Tarybos Ministrų Komitetui suteikiami įgaliojimai pradėti procesą Europos Žmogaus Teisių Teisme, kai valstybė atsisako vykdyti Teismo sprendimą. Be to, Europos Tarybos Ministrų Komitetui suteikiama teisė prašyti Teismo paaiškinti jo sprendimą. Šiuo protokolu taip pat numatoma galimybė Europos Sąjungai prisijungti prie Konvencijos.
14 bis	204	2009 m. spalio 1 d.	Iki Protokolo Nr. 14 įsigaliojimo šis protokolas numato dviejų Protokolo Nr. 14 procedūrinių elementų, susijusių su peticijų priimtinumu, taikymą.
15	213	Neįsigaliojo	Daromi pakeitimai siekiant Europos Žmogaus Teisių Teismo veiklos efektyvumo. Papildoma Konvencijos preambulė, darant nuorodą į subsidiarumo principą ir vertinimo laisvę. Terminas, per kurį Teismui turi būti pateikta peticija, sutrumpinamas nuo 6 iki 4 mėnesių. Modifikuojamas "didelės žalos" nepriimtinumo kriterijus, pašalinant antrąjį saugiklį, pagal kurį peticija negali būti atmesta, jeigu ji nebuvo tinkamai išnagrinėta valstybės teismo. Pašalinamas reikalavimas, jog bylos šalys turi neprieštarauti, kad kolegija perleistų bylą Didžiajai kolegijai. Teisėjų didžiausio amžiaus riba pakeičiama reikalavimu, kad tą dieną, kai Parlamentinė Asamblėja paprašo pateikti jai kandidatų sąrašą, kandidatų į teisėjus amžius turi būti ne didesnis nei 65 metai. Šis protokolas įsigalios, kai jį ratifikuos visos Konvencijos valstybės narės
16	214	2018 m. rugpjūčio 1 d.	Įtvirtinama teisė Konvencijos šalių aukščiausiesiems teismams ir tribunolams prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo konsultacinės išvados, susijusios su Konvencijoje ir jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Šaltiniai

1. The Convention in 1950. 2013-05-08 iš Wayback Machine projekto. human-rights-convention.org. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
2. RAINEY, Bernadette, WICKS, Elizabeth, OVEY Clare. Jacobs, White & Ovey: The European Convention on Human Rights. 6th ed. Oxford: Oxford University Press, 2014, 597 p. .
3. Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
4. VADAPALAS, Vilenas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eurgrimas, 2006, 277 p. .
5. European Convention on Human Rights (ECHR). Encyclopædia Britannica. In Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2012.
6. KATUOKA, Saulius. Europos žmogaus teisių konvencija. In Visuotinė lietuvių enciklopedija. Kaunas: Spindulys, 2004, t. 5, 709 p. .
7. JOČIENĖ, Danutė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos įtaka nacionalinei teisei bei jurisprudencijai, tobulinant žmogaus teisių apsaugą. Konvencijos ir Europos Sąjungos teisės santykis. 2015-10-27 iš Wayback Machine projekto. In Jurisprudencija [interaktyvus]. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007 [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.], 7(97), 17 p. ISSN 1392-6195.
8. VADAPALAS, Vilenas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eurgrimas, 2006, 277 p. .
9. RAINEY, Bernadette, WICKS, Elizabeth, OVEY Clare. Jacobs, White & Ovey: The European Convention on Human Rights. 6th ed. Oxford: Oxford University Press, 2014, 3 p. .
10. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 37 p.
11. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 38 p.
12. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 38 p.
13. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 39 p.
14. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 39 p.
15. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 39 p.
16. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 40 p.
17. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 40 p.
18. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 41 p.
19. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 42 p.
20. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 43 p.
21. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 45 p.
22. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 46 p.
23. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 43 p.
24. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 48 p.
25. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 51 p.
26. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 53 p.
27. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 55 p.
28. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 56 p.
29. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 59 p.
30. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 1 p.
31. САЛВИЯ, М. де. Статья 3. Запрещение пыток. In Комментарий к Конвенции о защите прав человека и основных свобод и практике ее применения. Под общей редакцией В. А. Туманова и Л. М. Энтина. Москва: НОРМА, 2002, 28 p.
32. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 1 p.
33. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 48 p.
34. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 36 p.
35. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 37 p.
36. САЛВИЯ, М. де. Статья 3. Запрещение пыток. In Комментарий к Конвенции о защите прав человека и основных свобод и практике ее применения. Под общей редакцией В. А. Туманова и Л. М. Энтина. Москва: НОРМА, 2002, 29 p.
37. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 8 p.
38. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 12 p.
39. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 14 p.
40. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 10-13 p.
41. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 16 p.
42. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 16 p.
43. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 14 p.
44. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 16 p.
45. REIDY, Aisling.The prohibition of torture. A guide to the implementation of Article 3 of the European Convention on Human Rights. Human rights handbooks, No. 6. [interaktyvus] Council of Europe, 2002 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 17 p.
46. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 22 p.
47. САЛВИЯ, М. де. Статья 3. Запрещение пыток. In Комментарий к Конвенции о защите прав человека и основных свобод и практике ее применения. Под общей редакцией В. А. Туманова и Л. М. Энтина. Москва: НОРМА, 2002, 32 p.
48. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 24 p.
49. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 30 p.
50. INTERIGHTS Manual for lawyers – Prohibition of Torture, Inhuman or Degrading Treatment or Punishment under the ECHR (Article 3). [interaktyvus] London: Interights, 2009 [žiūrėta 2016 m. lapkričio 27 d.], 37 p.
51. САЛВИЯ, М. де. Статья 3. Запрещение пыток. In Комментарий к Конвенции о защите прав человека и основных свобод и практике ее применения. Под общей редакцией В. А. Туманова и Л. М. Энтина. Москва: НОРМА, 2002, 33 p.
52. Protocol to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
53. Protocol No. 2 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
54. Protocol No. 3 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
55. Protocol No. 4 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, securing certain rights and freedoms other than those already included in the Convention and in the first Protocol thereto. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
56. Protocol No. 5 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
57. Protocol No. 6 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms concerning the Abolition of the Death Penalty.coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
58. Protocol No. 7 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
59. Protocol No. 8 to the Convention for the protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
60. Protocol No. 9 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
61. Protocol Protocol No. 10 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
62. Protocol No. 11 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, restructuring the control machinery established thereby. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
63. Protocol No. 12 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
64. Protocol No. 13 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, concerning the abolition of the death penalty in all circumstances coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
65. Protocol No. 14 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, amending the control system of the Convention. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
66. Protocol No. 14bis to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
67. Protocol No. 15 amending the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
68. Protocol No. 16 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].

Literatūra

• HARRIS, David, O'BOYLE Michael, BATES, Edward, BUCKLEY, Carla (2009). Harris, O'Boyle & Warbrick: Law of the European Convention on Human Rights. Oxford University Press. ISBN .{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()

Nuorodos

• Konvencijos tekstas