Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Plūgas – geležinis padargas žemei arti.

Istorija

Istorikai mano, kad plūgas išsivystė iš pavažinio arklo pirmaisiais mūsų eros amžiais Vidurio, Pietų ir Pietryių Europoje. Į Lietuvą, kaip ir į kitus Rytų Europos kraštus, kur ilgus amžius buvo ariama žagre, plūgas buvo atgabentas iš Vakarų Europos XVIII a. pabaigoje, kai buvo sukonstruotas ir patobulintas jo geležinis korpusas. Nuo XIX a. pradžios Lietuvos dvarininkai ėmė racionalesnės žemdirbystės, stengėsi pakeisti daugialauke. Daugiau buvo sėjama pašarinių žolių ir sodinama šakniavaisių. Tačiau žagre buvo sunku išplėšti dobilienas, o šakniavaisiams reikėjo giliau suarti žemę. Todėl tuo laiku Lietuvos dvaruose pradėta arti iš užsienio atvežtais geležiniais plūgais.

Valstiečių ūkiuose plūgai labai pamažu pradėjo plisti XIX a. anrojoje pusėje, o sparčiau – paskutiniajame to amžiaus ketvirtyje. Pirmieji plūgai buvo dirbami namie iš medžio, ketaus ir geležies (metalines dalis valstiečiai pirkdavosi). Tokių plūgų rodikliai ir rankenos buvo medinės, kelmas ir balnas – ketiniai, noragai geležiniai.

Klasifikacija

Traktoriniai plūgai skirstomi:

pagal paskirtį į:
- bendruosius
- specialiuosius
pagal korpusų skaičių į:
- vieno,
- dviejų,
- trijų,
- t. t.
pagal sujungimą su traktoriumi į:
- pakabinamuosius
- pusiau pakabinamuosius
- prikabinamuosius

verčiamus
hidrifikuotus

Darbinės dalys

Verstuvinio plūgo darbinės dalys yra:

- noragas
- verstuvas
(naudojamas rečiau)

Agrotechnikos reikalavimai

Arimo gylis ir vagos plotis turi būti vienodas. Suartas dirvos paviršius turi būti lygus.

Vikižodynas