Arimas žemės dirbimas kokiu nors noragu viršutinio dirvožemio sluoksnio apvertimas maišymas trupinimas Ariant susimaišo

Arimas – žemės dirbimas kokiu nors noragu; viršutinio dirvožemio sluoksnio apvertimas, maišymas, trupinimas. Ariant susimaišo dirvožemio sluoksniai, jam tenka daugiau deguonies, sausumo, užverčiamos piktžolės. Rudenį išarta žemė per žiemą sugura ir pavasarį lengviau apdirbama. Arimui nuo seno naudoti gyvulių (jaučių, arklių) traukiami padargai, XX a. paplito arimas traktoriais. Senoviniai arimo padargai buvo arklai, žagrės, vėliau paplito plūgas.

Technologija

Skiriami tokie arimo tipai:

Aparimas – į žemę įariamas mėšlas, žaliosios trąšos (lubinai, rapsai), augalų liekanos (ražienojai, šiaudai, , runkelių lapai, bulvienojai);
Atarimas – paprastai atskiriamas vienas laukas nuo kito;
Išarimas – į dirvos paviršių išverčiami gumbai, šakniavaisiai, suartame lauke daromos vagos vandeniui nubėgti, išverčiamas poarmeninis sluoksnis ir storinamas .
Perarimas – po žiemos supuolusios dirvos arimas iš naujo;
priarimas – prie lauko arba suarto žemės ploto priariamas gretimas laukas (didinant laukus, tiesinant jų ribas).

Pagal arimo kombinaciją išskiriami tokie arimo būdai:

Varsninis – laukas suskirstomas varsnomis (ne mažesnio kaip 20 m pločio), ariamas išilgai, galuose plūgas iškeliamas ir apsukamas tuščiomis; toks arimas yra pats dažniausias. Kiekviena varsna ariama išilgai sumetimu ar išmetimu, kilpiniu paprastuoju, kilpiniu kombinuotuoju ir nekilpiniu kombinuotuoju būdais.
Apsukinis – ariama per visą lauką viena kryptimi, pradedama nuo vidurio arba pakraščio. Taip ariamos kalvotos dirvos.
Lygusis – ariama per visą lauką (pakaitomis į abi puses), vagos verčiamos tik į vieną lauko pusę. Naudojami apverčiamieji plūgai. Taip ariant nebūna sumetimų ir išmetimų. Lysviniu arimu laukas ariamas 8–20 m pločio lysvėmis. Ariama nedrenuotose, užmirkstančiose su nelaidžiu podirviu dirvose.

Istorija

Žemės arimo paliudijimų randama nuo IV tūkstantmečio pr. m. e.

Lietuvoje žemę pradėta arti pirmame tūkstantmetyje, kai atsirado gyvulių traukiami arimo padargai. Iš pradžių dirvos artos vieną kartą, pradėjus žemę tręšti – du kartus per metus; XVI–XX a. ardavo du tris kartus per metus (riekimas pavasarį, kartojimas birželio pabaigoje, trejojimas – rugpjūčio viduryje). Tris kartus žemė arta , du kartus – , kartą – linams. Kiekvieną kartą žemę išarus, ją akėdavo. Pūdymą ardavo sumetimu, t. y. vagas versdavo į varsto (varsnos) vidų, o vasarieną – išmetimu, t. y. į kraštus, vaga likdavo viduryje. Lygias ir šlapias dirvas ardavo užuoganomis – dviejų pirmųjų vagų žemę suversdavo į sumetimą, o užbaigdavo išmetimu (išvage) vandeniui nutekėti.

Lietuvoje būta papročio prieš arimą žemės dievybėms aukoti kiaulę, taip pat apvaryti vagą apie lauką, kuri saugotų nuo piktųjų dvasių. Pirmojoje vagoje apardavo gabalėlį duonos, kiaušinį.

Šaltiniai

Ray Hilborn. „Soils in Agriculture“ 2015-01-12 iš Wayback Machine projekto.. University of Washington.
Vacys Milius, Vaclovas Petraitis. Arimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001

Vikiteka: Arimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Ray Hilborn. „Soils in Agriculture“ 2015-01-12 iš Wayback Machine projekto.. University of Washington.

[vle-2] Vacys Milius, Vaclovas Petraitis. Arimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001