Perloja

Perloja
Perlojos reginys
Perloja
54°13′08″š. pl. 24°25′01″r. ilg. / 54.219°š. pl. 24.417°r. ilg. / 54.219; 24.417 (Perloja)
Apskritis	Alytaus apskritis
Savivaldybė	Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija	Varėnos seniūnija
Gyventojų (2021)	484
Vikiteka	Perloja
Vietovardžio kirčiavimas (3 kirčiuotė) Vardininkas: Perlojà Kilmininkas: Perlojõs Naudininkas: Perlójai Galininkas: Perlóją Įnagininkas: Perlója Vietininkas: Perlojojè
Istoriniai pavadinimai	rus. Пржелае, lenk. Przełaje

Perloja – kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, prie kelio  A4  Vilnius–Varėna–Gardinas , Merkio dešiniajame krante (nedidelė dalis – kairiajame). Seniūnaitijos centras. Stovi Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1930 m.), Vytauto Didžiojo paminklas (8,3 metro; dailininkas Petras Tarabilda), paminklas pokario partizanams, netoliese yra M. K. Čiurlionio kelias. Veikia Perlojos mokykla-daugiafunkcis centras, kultūros centras, biblioteka, paštas (LT-65039), medicinos punktas, veikia kaimo bendruomenė.

Į pietus nuo Perlojos prasideda Varėnos miškai, už 5 km telkšo Lavysas. Šiaurėje kaimo sodybos ir buvusios fermos driekiasi toli palei kelią    Perloja–Tolkūnai–Pakaršys , siekia Šačios, Vardaunios upelius.

Perlojos bažnyčia

Etimologija

A. Sabaliauskas spėjo, kad Perloja galinti būti asmenvardinis vietovardis, galimai susijęs su asmenvardžiu Perlys. Tačiau tai labai mažai tikėtina, nes tokia pavardė labai vėlyva ir svetimkilmė. Tai greičiau priešdėlio per- vedinys (plg. slaviški užrašymai su priešdėliu пре-, prze-), o šaknį loj- reikėtų gretinti su šiuose kraštuose užrašytais vandenvardžiais Lõjus, Lauja, Lavysas. Ši šaknis galėjusi reikšti arba šlapumą, pelkėtą vietą (sen. gr. λόω „plaunu“, lot. lavere „skalbti“, isl. lauðr „šarmas, paplavos, putos“ ← ide. *lou- „plauti“), arba lóvį (lomą, gilų slėnį), arba nu sekimą, nusilpimą (plg. liáutis, liáunas, lavónas ← ide. *lēu- „nusilpti, liautis“). Tad pavadinimas Perloja galimai reiškia perėjimą per seklumą, nusilpusią srovę (t. y. pagal brastą per Merkį), arba kaip tik – per skalaujančius, putotus vandenis, arba per gilų slėnį, lovį.

Liaudies etimologija mena legendą, kad anksčiau šioje vietoje buvo miestelis, o jame gyveno kunigaikštis Perlius. Šalia miestelio jis pastatė bažnyčią. Vieną sekmadienį į bažnyčią prisirinko labai daug žmonių. Įpusėjus mišioms, prasivėrė žemė ir bažnyčia nugrimzdo. Vėliau toje vietoje atsirado ežeras. Žmonės tą ežerą pavadino Paperloju, o šalia esantį miesteli Perloja. Seni žmonės pasakoja, kad dažnai, sekmadieniais, girdėdavo varpo dūžius sklindančius iš ežero, ir rasdavo bažnytines relikvijas išplautas ant kranto…

Istorija

Šios vietos apgyvendintos dar prieš 6000 metų. Šalia Perlojos rasta XI amžiumi datuojamų pilkapių liekanų. Perloja rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378 m. Tuo metu čia jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, viena iš 15 „svarbiųjų“ rytų Lietuvos medinių pilių. Pro Perloją ėjo svarbiausias Lietuvos valdovų kelias iš Vilniaus į Gardiną, todėl Perlojai teko atlikti labai atsakingą valstybės tarnybą – prižiūrėti ir saugoti pagrindinį kelią, jos užtvaras ir tiltus, o reikalui esant – statyti ir taisyti valdovų pilis. 1387 m. Perloja minima Vygando Marburgiečio kronikoje, kai kryžiuočiai užėmė miestelį.

XV a. pirmame ketvirtyje pastatyta Perlojos bažnyčia, viena pirmųjų Lietuvoje). XVI a. 2-ojoje pusėje, vykstant Valakų reformai, Perlojos gyvenvietė buvo perplanuota ir bendrąjį savo pavidalą išlaikė daugiau kaip tris šimtus metų. Perloja išaugo ir ekonomiškai klestėjo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. 2-osios pusės. 1636 m. Perloja gavo miesto teises – keturias valdovų privilegijas: du kartus teisę naudotis karališkąja giria ir du kartus – teisę rengti turgus ir jomarkus, taip pat leidimą kurti priemiesčius, t. y. plėsti miestelio ribas.

XVIII a. pradžia Perlojai buvo labai nesėkminga: vykstant Šiaurės karui miestelį keletą kartų nusiaubė švedų ir rusų kariuomenės, o keleri iš eilės nederliaus ir bado metai, ypač 1709–1711 m. praūžusi maro epidemija sunaikino visus Perlojos ir jos apylinkių gyventojus. Tik po kurio laiko tuščiose sodybose įsikūrė kelios dzūkų šeimos. XVIII a. Perloja kūrėsi labai lėtai; ją sudarė iš įvairiausių vietovių atsikėlę žmonės.

1792 m. balandžio 26 d. iš Stanislovo Augusto Perloja gavo laisvojo miesto vardą, Magdeburgo (savivaldos) teises ir herbą. Privilegijos originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge, Heroldijos departamento rinkiniuose. Miesto herbas tikriausiai nusižiūrėtas iš Kauno heraldikos, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos, kadangi Kaunas tuomet buvo paskirtas apskrities, kuriai priklausė Perloja, centru. Tačiau jau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Dėl šių teisių Perloja (kaip ir kitų tokias teises tada gavusių miestelių gyventojai) su seniūnijos valdytojais bylinėjosi iki pat XIX a. vidurio.

1863 m. sukilimo metu sugriautas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, kuriame veikė geležies dirbtuvės gaminusios geležį iš balų rūdos ir davusios tada dar bevardžiui intakui Amarnios vardą (nuo vokiško žodžio hammer – „kūjis“). Po sukilimo buvo uždaryta dar Vytauto Didžiojo laikais pastatyta maumedinė Perlojos bažnyčia, vėl pradėjusi veikti tik 1905 m. pabaigoje. XIX a. Perloja – kaimas Trakų apskrities Varėnos valsčiuje.

Paminklas Vytautui Didžiajam tarpukariu

Paminklas Vytautui Didžiajam

Užrašas ant paminklo

Paminklas žuvusiems partizanams atminti

Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Perloja pagarsėjo savarankiška savivalda, gavusia Perlojos respublikos vardą. Savivalda gyvavo nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. gegužės, tvarkėsi atskirai nuo visų tuo metu Lietuvoje buvusių oficialių valstybinių įstaigų ir turėjo tiesioginiu būdu miestelio ir parapijos gyventojų išrinktą valdžią – Komitetą ir teismą, paskirtą miliciją ir miško eigulius, suorganizuotą stiprų, ginkluotą apsaugos būrį, kuris sėkmingai gynė Perloją nuo plėšikaujančių gaujų, vokiečių kareivių ir lenkų legionierių. 1920–1923 m., įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, ypač pasižymėjo Perlojos šauliai – pertvarkytas apsaugos būrys,- kartu su Lietuvos kariuomene dalyvavę svarbiuose mūšiuose su priešininkais ar savarankiškai saugoję neutralioje zonoje atsidūrusią Perloją ir jos apylinkes. 1923 m. nustačius demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, Perloja liko Lietuvos teritorijoje, o kitas Merkio krantas jau priklausė Lenkijai.

1928–1930 m. Perlojoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, o 1931 m. liepos 19 d. atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti su užrašu; „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šį paminklą kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo valdžios atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai tam trukdė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros.

Pokario metais keliasdešimt asmenų išėjo į miškus ir aktyviai įsijungė į pietų Lietuvos partizanų gretas. „Už Perloją ir visą Lietuvą“ žuvusiems partizanams atminti Perlojoje 1995 m. pastatytas paminklas. Kaip ir visoje Lietuvoje taip ir Perlojoje 1941–1951 m. vyko trėmimai į Sibirą. Tuo laikotarpiu per 7 kartus buvo ištremta apie 27 šeimos. Buvo sunaikinta 18 ištremtųjų sodybų.

1950 m. įkurtas „Gegužės pirmosios“ kolūkis, kuris 1959 m. tapo eksperimentiniu ūkiu. Jo funkcijos buvo moksliniais pagrindais tvarkyti augalininkystę ir gyvulininkystę. Tai buvo turtingas ir vienas respublikoje geriausių ūkių, priklausęs Lietuvos SSR žemdirbystės instituto bandymų stočiai. 1991 m. eksperimentinis ūkis reorganizuotas į žemės ūkio bendrovę, kuri 1997 m. visiškai likviduota.

1959 m. kartu su eksperimentiniu ūkiu buvo įkurta ir Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotis. Jos įkūrimo tikslas buvo sukurti žemdirbystės sistemą, tinkančią Pietryčių Lietuvos zonai, t. y. parinkti tinkamas sėjomainas, tobulinti žemėnaudą, numatyti priemones, kaip pagerinti lengvas smėlio ir priesmėlio dirvas ir racionaliai jas naudoti, nustatyti tinkamiausią lauko augalų agrotechniką. Tokia stotis yra vienintelė visoje Alytaus apskrityje.

Sovietmečiu Perlojoje pastatyta nemažai alytnamių, prekybos centras (parduotuvė ir valgykla; architektas E. Beinortas).

1993 m. patvirtintas dabartinis Perlojos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1387 m.	Perlojos valsčiaus centras	Trakų kunigaikštystė
1492–1766 m.		?
XVI a.	Perlojos valsčiaus centras	Trakų apskritis
1792 m.	?	Kauno apskritis
XIX a. – 1915 m.	Varėnos valsčius	Trakų apskritis
1918–1919 m.	–	Perlojos respublikos sostinė
1919 m.	Perlojos valsčiaus centras	Alytaus apskritis
1923?–1946 m.	Varėnos valsčius
1946–1947 m.		Varėnos apskritis
1947–1950 m.	Perlojos valsčiaus centras
1950–1963 m.	Perlojos apylinkės centras	Varėnos rajonas
1963–1981 m.	Nedzingės apylinkė
1981–1988 m.	Perlojos apylinkės centras
1988–1995 m.	Varėnos apylinkė
1995–	Varėnos seniūnija	Varėnos rajono savivaldybė

Gyventojai

1866 m. Perlojoje gyveno 738 katalikai ir 52 žydai. 1931 m. Lenkijai priklausiusioje Perlojos pusėje gyveno 213 žmonių.

Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2021 m.
1868 m.*	1866 m.	1873 m.	1897 m.^sur.	1905 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.
660	790	660	1 356	1 217	1 070	1 063	1 041
1979 m.^sur.	1980 m.	1986 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-
838	867	781	796	744	586	484	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

• Petras Ciunis (1898–1979), karininkas, pedagogas, bibliotekininkas.
• Petronėlė Česnulevičiūtė (1925–), literatūros tyrinėtoja, dramaturgė.

Vietos tradicijos

Perlojos apylinkėse iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti „Velykų gėrimą“ midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį susmulkintų aviečių stiebelių, paskui įkrėsdavo medaus. Medui ištirpus ir skysčiui ataušus, leisdavo parūgti. Paskui gėrimą supilstydavo į butelius. Velykų midus būdavęs daromas rudenį arba žiemą, nes išlaikytas esąs geresnis. Nusisekęs midus būdavęs rudos spalvos, tįsus, lipnus.

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 211 psl.
3. Algirdas Sabaliauskas. „Iš kur jie?“ – Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. // psl. 258.
4. Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 49.
5. Przełaje. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 143 psl. (lenk.)
6. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
7. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
8. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
9. Perloja. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 821 psl.
10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
12. Perloja. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 563 psl.
13. Perloja. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 354
14. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
15. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
17. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Literatūra

• Perloja, 1378–1923 (sud. Petronėlė Česnulevičiūtė). – Kaunas: Arx Baltica, 2008. – 220 p.: iliustr. –
• Iš Perlojos Tavo sūnūs…: Perlojos Respublikos istorija (sud. Sigitas Lūžys, Marija Lūžytė). – Kaunas, 2008. –

Nuorodos

• Perloja. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 423 psl.
• Perloja 2006-07-15 iš Wayback Machine projekto.
• Kaimo bendruomenė 2007-06-26 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės
		Tolkūnai – 7 km
			SENOJI VARĖNA – 10 km VARĖNA – 14 km
	MERKINĖ – 16 km