Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Livonija (vok., šved., dan. Livland, sen. šved. Liffland, latv. Livonija, est. Liivimaa, m. lot. Livonia, lenk. Inflanty) – istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. Šio regiono vardu buvo žinomi įvairūs politiniai vienetai.

Europos istorinis regionas Livland

Šalis	Latvija, Estija
Tautos	latviai, estai, lyviai
Valstybės	Livonijos o., Ryga, Rygos v., Kuršo v., , Sare-Lianės v., Kuršo h.
Miestai	Ryga

Taip pat taip vadinama feodalinė konfederacija, nuo 1346 m. apėmusi bene visą dabartinės Latvijos ir Estijos teritoriją, dar vadinama Marijos žeme (lot. Terra Mariana) (kaip analogiškai prūsų žemės (Prūsija) buvo vadinamos Šv. Petro žeme), o vėliau – Livonijos konfederacija.

Geografija

Ilgainiui keitėsi supratimas, kas yra „Livonija“. XII a. pabaigoje–XIII a. pradžioje Livonija buvo vadinama lyvių genčių apgyventa teritorija dab. Latvijos pajūryje. Po to, kai buvo nukariautos ir kristianizuotos pagonių baltų ir Pabaltijo finų žemės, Livonija ėmė reikšti gerokai didesnę teritoriją, kurią vakaruose ribojo Baltijos jūra (Rygos įlanka), šiaurėje – Suomijos įlanka, rytuose Peipaus ežeras, kuris skyrė nuo Pskovo respublikos. Pietinė Livonijos riba, nusistovėjusi XIV a., didele dalimi sutampa su dabartine Lietuvos–Latvijos siena. Livonija taip pat apėmė kelias Baltijos jūros salas. Didžiausios jų – Sarema ir Hyjuma.

Istorija

Senoji Livonija

Pagrindiniai straipsniai – lyviai, latgaliai ir .

Iki Livonijos kaip atskiro kultūrinio regiono susiformavimo XIII a. krašte gyveno lyvių, estų, žiemgalių, kuršių, sėlių ir latgalių gentys. Pradedant XII a. pabaiga, į šias teritorijas ėmė skverbtis vokiečiai ir danai, kurie vykdė kryžiaus žygius į Pabaltijį. Minėtų genčių užkariavimo eigą aprašo Henriko Latvio kronika. Kolonistai steigė stiprius uostus, kaip kad Ryga, Revalis. Ekspansiją vykdė Rygos arkivyskupija (įkurta 1186 m.) ir Kalavijuočių ordinas, įkurtas vyskupo Alberto 1202 m.

Vokiečių ir danų valdymas

Pagrindinis straipsnis – Livonijos konfederacija.

XIII a. nukariautų genčių teritorijoje susiformavo 7 atskiros krikščioniškos valstybės, neretai priešiškos viena kitai. Nuo 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Teutonų (Kryžiuočių ordinas, kitaip Vokiečių ordinas) ordino dalimi, bet išlaikė atskirą valdymo struktūrą, turėjo savo magistrą ir kitus pareigūnus, toliau istorijoje žinomas kaip Livonijos ordinas. Šiose teritorijose įsikūrę miestai, ypač Ryga, irgi tvarkėsi labai savarankiškai. Be jų buvo 5 vyskupystės. Šias atskiras valstybes iš pradžių jungė visų kryžininkų nominalus siuzerenas, kuriuo buvo Romos katalikų bažnyčios popiežius. Antras nominalus siuzerenas buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius, kadangi vyskupysčių vyskupai buvo ir pasaulietiniai kunigaikščiai.

6 iš jų sudarė konfederacinę valstybę, kuri iš pradžių vadinta Marijos žeme, o vėliau – Livonijos konfederacija. Latvių ir estų istoriografijoje dar yra žinomas pavadinimas „senoji Livonija“. Konfederaciją sudarė Livonijos ordinas, laisvasis Rygos miestas, Rygos, Kuršo, , Sare-Lianės (Ezelio–Viko) vyskupystės. Šiaurinėje Livonijoje egzistavo Estijos kunigaikštystė, kuri 1346 m. inkorporuota į Ordino žemes.

Ilgą laiką Livonijos ordino siuzerenu buvo Rygos arkivyskupas, ir ordinas įvairiais būdais stengėsi jo viršenybės nusikratyti. Livonijos ordinas stengėsi centralizuoti valdymą, pajungti sau kitas valstybes, bet jam tai nepavyko. Nuo XV a. pradžios pradėti šaukti bendri Livonijos valdymo organai – landtagai. Livonijos ordinui pralaimėjus Pabaisko mūšyje 1435 m., sušauktas Valkos landtagas galutinai įtvirtino konfederacinį valstybės pobūdį. Į landtagų sudėtį ir į šalies valdymą buvo įtraukti bajorijos (riterijos) ir miestų atstovai.

Abiejų Tautų respublikos ir Švedijos valdymas

Rusijos kariuomenė Livonijoje. (1561 m. publikacija)

Pagrindiniai straipsniai – Infliantai ir Švedų Livonija.

Nuo 1561 m. ir po Livonijos karo Livonijos konfederacija buvo padalinta tarp Abiejų Tautų Respublikos, Švedijos ir Danijos. Livonijos (Infliantų) vardu ir toliau buvo vadinamos žemės, prijungtos prie LDK, t. y. Pietų Estija, Latvijos Vidžemė ir Latgala. Pietinėse Livonijos žemėse (Kuržemėje) suformuota vasalinė Kuršo hercogystė. Šiaurinę dalį užvaldžiusi Švedija ten suformavo Estijos kunigaikštystę.

Nuo 1621 m. Ništato sutartimi švedams gavus Rygą, Livonija (Švedų Livonija) buvo vadinamos iš Lenkijos-Lietuvos atimtos ir Švedijos valdomos latvių ir estų apgyventos teritorijos (Pietų Estija ir Latvijos Vidžemė), o Livonijos vaivadija (Inflanty Polskie) buvo vadinama Lenkijai-Lietuvai likusi Latgala.

Po XVIII a.

Pagrindiniai straipsniai – Livonijos gubernija ir Kuršo gubernija.

Po Šiaurės karo (1700–1721 m.) švedų Livonijos teritorijas prijungus prie Rusijos imperijos, buvo išlaikytas regiono padalinimas į keturias dalis. Jas atstovavo Lifliandijos, Estliandijos, Kuršo ir Pskovo gubernijos. Šis administracinis padalinimas išlaikytas iki 1918 m.

Po šių metų teritorijoje susiformavo Latvijos ir Estijos respublikos, egzistavusios iki 1941 m. Per Antrąjį pasaulinį karą regionas priklausė Nacistinės Vokietijos Ostlando teritorijai. Po karo 1945 m. čia sukurtos Latvijos ir Estijos Tarybų Socialistinės Respublikos. 1991 m. atkurta Latvijos ir Estijos nepriklausomybė.