Hatušas

Hatušas
Ḫattuša
Pietrytiniai miesto „Liūtų vartai“
Hatušas
Koordinatės	40°01′11″ š. pl. 34°36′55″ r. ilg. / 40.01972°š. pl. 34.61528°r. ilg. / 40.01972; 34.61528
Vieta	Turkija,
Regionas	Mažoji Azija
Plotas	1,8 km²
Istorija
Pastatytas	6 tūkstantmetis pr. m. e.
Sugriautas	XIII a. pr. m. e.
Laikotarpis	bronzos amžius
Tauta	hetitai
Informacija
Kasinėjimų datos	nuo 1906 m.
Vikiteka	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 377

Hatušas (Hatusas, Hatuš, Hatušaš, turk. Hattuşaş) – hetitų imperijos sostinės liekanos Turkijoje. Senovės miesto liekanos yra centrinėje Anatolijoje, šalia Bogazkale (turk. Boğazköy) gyvenvietės, ant Kizilirmako upės intako Budakioziu dešiniojo kranto, 145 km į rytus nuo Ankaros.

Istorija

Jau šeštame tūkstantmetyje prieš mūsų erą šių apylinkių kalnų šlaituose gyveno žmonės. Bronzos amžiaus pabaigoje čia apsigyveno hetitai.

Po 2000 m. pr. m. e. pro Hatušą ėjo Asirijos pirklių prekybos kelias iš Ašūro į Kanešą (Kiultepę), ir Hatušas traktuotas kaip viena asirų prekybinių kolonijų. Hatuše prekybininkai užėmė net ketvirtį miesto. Prekybos apskaitai buvo naudojamas dantiraštis. 1700 m. pr. m. e. Pithanos karalius Anitas sugriovė ir sudegino Hatušą.

„Yenicekale“ pastatų kompleksas

„Yerkapi“ apsauginis pylimas, Sfinkso vartai

Hetitų valdovas (1650–1620 m. pr. m. e.) atstatė miestą ir padarė jį visos karalystės sostine.

Hatušo klestėjimo metais miestas užėmė 1,8 km² ir sudarė dvi dalys: vidinė (senamiestis) ir išorinė. Visą miestą supo masyvios akmeninės sienos. Senamiestis užėmė apie 0,8 km², kuriame buvo dideli administraciniai pastatai bei šventyklos. Išorinė miesto dalis su įspūdingais vartais, papuoštais liūtų, sfinksų ir karių skulptūromis, buvo pietinėje miesto dalyje. Čia taip pat buvo keturios šventyklos su savo vidiniais kiemais. Už miesto sienos buvo kapinės, kuriuose daugiausia palaidoti kremuoti miesto gyventojai. Dabartiniais skaičiavimais Hatuše galėjo gyventi nuo 40 000 iki 50 000 gyventojų. Pastatai, kurie buvo pastatyti iš medžio ir dumblo plytų iki mūsų laikų neišliko. Liko tik akmeninės šventyklų ir rūmų liekanos.

Žlugus hetitų imperijai, apie 1200 m. pr. m. e. Hatušas buvo sugriautas ir čia niekas negyveno iki 800 m. pr. m. e., kai regione suklestėjo Frygija.

Hatušo atradimas

1834 m. liepos 28 d. prancūzų archeologas Karlas Teksieras (pranc. Charles Texier) atrado Hatušo miesto griuvėsius, o nuo 1906 m. Vokietijos orientalistai čia pradėjo archeologinius kasinėjimus. Dabar čia kasinėjimo darbus atlieka Vokietijos archeologijos institutas (vok. Deutsches Archäologische Institut).

Didžiausias archeologinis atradimas Hatuše buvo surastas, dantiraščiu ant molinių plytelių parašytas, hetitų karališkasis archyvas. Archyvą sudaro: oficiali korespondencija, sutartys, juridinis kodeksas, kulto apeigų aprašymai, pranašystės ir Artimųjų Rytų literatūra. Ypač svarbi yra 1258 m. pr. m. e. hetitų karaliaus Hatušilio III ir Egipto faraono Ramzio II pasirašyta Kadešo taikos sutartis. Ši sutartis dabar eksponuojama . Padidinta Kadešo sutarties molinė kopija kabo Jungtinių Tautų Organizacijoje, kuri atspindinti pačią seniausią istorikams žinomą pasaulio sutartį. Visas Hatušo archyvas, kuri sudaro apie 30 000 molinių plytelių parašytų hetitų kalba, yra saugomas Ankaros ir Stambulo archeologijos muziejuose.

Hatušo Didžiosios Šventyklos liekanos

Taip pat skaitykite

• Hetitai

Išnašos

1. Trumpa Hatušo istorija Archyvuota kopija 2012-05-27 iš Archive.is projekto
2. Joyce Tyldesley, „Ramesses: Egypt’s Greatest Pharaoh“, 2000 m. 73 psl.

Nuorodos

• Hatušas: Vokietijos archeologijos institutas 2010-04-17 iš Wayback Machine projekto.
• Kadešo sutarties tekstas 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.
• Hatušo nuotraukos
• Hatušas 2009-06-30 iš Wayback Machine projekto.