Ziridai arab زيريون Zīryūn ⵉⵣⵉⵔⵉⵢⵏ Izirien berberų kilmės dinastija kurios vardu vadinama valstybė valdžiusi rytinę Magr

Ziridai (arab. زيريون = Zīryūn, ⵉⵣⵉⵔⵉⵢⵏ Izirien) – berberų kilmės dinastija, kurios vardu vadinama valstybė, valdžiusi rytinę Magribo dalį nuo 972 m. iki 1148 m.

al-dawlat al-zayria‎ الدولة الزيرية
Ziridų valstybė

Fatimidų kalifato vasalai (972–1048)

←

972 – 1148

Ziridų teritorijos apie 980 m.

Sostinė

(iki 1014), Kairuanas (1014-1057), Mahdija (po 1057)

Valdymo forma

monarchija

Era

Viduramžiai

- Įkūrimas

972 m., 972

- Nukariauja Almochadai

1148 m.

Valiuta

Dinaras (moneta)

Raida

X a. viduryje Fatimidų kalifatas užvaldė didžiąją dalį šiaurės Afrikos. Vakarinėse kalifato dalyse kilo vadovaujamas charidžitų sukilimas, kurį labai sėkmingai sutramdyti padėjo karvedys , berberas iš sanhadži genties. Be to, Ziri surengė keletą sėkmingų žygių į dabartinio Maroko teritoriją, nukariavo Fesą ir Sidžilmasą.

972 m. Fatimidams perkėlus sostinę į Kairą Egipte, jų imperija tapo pernelyg didelė administruoti iš vieno centro, todėl Ziri palikuonys, pavadinti ziridais, buvo labai svarbūs siekiant išlaikyti kontrolę. Kadangi Ziri mirė 971 m., 972 m. Fatimidų kalifas jo sūnų už nuopelnus pavertė savo vietininku (emyru) ir patikėjo jam kontroliuoti vakarinę Kalifato dalį. Jo sostine tapo miestas Kabilijos regione (ten pat, iš kur buvo kilusi Fatimidų giminė).

980 m. pakartojo tėvo žygį į Maroką, kurį laiką savo rankose laikydamas visą Magrebo pakrantę nuo Atlanto vandenyno iki Tripolitanijos.

Ziridų valdos po 984 m. padalijus valstybę

Tačiau 984 m. mirus Buluginui, valstybė nusilpo dėl vidinių konfliktų. Ziridai atsisakė interesų Maroke, kuriame galutinai įsitvirtino Magravai. Bulugino sūnus paveldėjo tėvo sostą ir perkėlė savo sostinę į Kairuaną Tunise. Taip pat jis padalino valdas, vakarinę dalį (dabartinį Alžyrą) atiduodamas broliui . Šis ten įtvirtino valdžią ir pradėjo dinastiją. Tuo tarpu Al-Mansuro dėdė įkūrė nedidelę valstybę Pirėnuose – .

Iš pradžių Ziridai pripažino Fatimidų suverenitetą, tačau santykiai su kalifais Kaire prastėjo. 1049 m. atsivertė į sunitų tikėjimą. Todėl jis savo kalifu pripažino Abasidus, o ne šiitus Fatimidus. Taip ji tapo nepriklausomi. Siekdami sutramdyti buvusius vasalus, Fatimidų kalifai leido į jų žemes migruoti beduinų genčiai , iki tol gyvenusiems Egipte. Šie dykumų klajokliai užplūdo Ziridų valstybę ir ją nusiaubė, sukeldami anarchiją. Jų migracijos žymėjo didžiulius pokyčius visoje šiaurės Afrikoje, nusmukdė ekonomiką ir kultūrą.

1057 m. hilaliams nusiaubus Kairuaną, Ziridai išlaikė kontrolę tik siaurame pajūrio ruože. Savo sostinę jie perkėlė į Mahdijos miestą. 1148 m. paskutinius Ziridų karalystės likučius užėmė normanai, kurie čia sukūrė trumpalaikę .

Ekonomika ir kultūra

Ziridų laikotarpio tekstas parašytas kufiškuoju raštu

Ziridų valdymas iki hilalių invazijų yra laikomas islamiškosios civilizacijos aukso amžiumi Šiaurės Afrikoje. Ji buvo aprašoma kaip viena labiausiai klestinčių berberų valstybių Afrikoje su puikiai išvystyta infrastruktūra, prekyba, žemės ūkiu. Ziridai intensyvino Transsacharinę prekybą, jų miestai klestėjo.

Ziridų valstybėje buvo sukurta daug literatūros kūrinių, palikta daug puikių kaligrafijos darbų. Svarbiausias architektūrinis palikimas yra senoji Ziridų sostinė Aširas ir didžioji Kairuano mečetė, kuri tuo metu buvo rekonstruojama. Jų architektūra sekė fatimidų architektūrine tradicija ir darė įtaką normanų architektūrai Sicilijoje.

Valdovai


Alžyro istorija
Senovės Libija

, Garamantai
Mauritanija, Numidija
Romos imperija ()

Bizantijos imperija ()
Omejadų kalifatas
Idrisidai, Ifranidai, Rustamidai, Aglabidai
Fatimidų kalifatas
Magravai, Ziridai,
Almochadai
Marinidai, ,
Osmanų imperija ()
Prancūzijos Alžyras
Alžyro Respublika

(mirė 971)
(972–984)
(984–996)
(996–1016)
(1016–1062)
(1062–1108)
(1108–1116)
(1116–1121)
(1121–1148)

Išnašos

Ettinghausen, Richard; Grabar, Oleg; Jenkins-Madina, Marilyn, eds. (2001). Islamic Art and Architecture, 650–1250. Yale University Press.
Idris H. Roger, L’invasion hilālienne et ses conséquences, in : Cahiers de civilisation médiévale (43), Jul.-Sep. 1968, pp.353-369.
Sénac, Philippe; Cressier, Patrice (10 October 2012). Histoire du Maghreb médiéval: VIIe-XIe siècle (in French). Armand Colin. p. 150.

[1] Ettinghausen, Richard; Grabar, Oleg; Jenkins-Madina, Marilyn, eds. (2001). Islamic Art and Architecture, 650–1250. Yale University Press.

[2] Idris H. Roger, L’invasion hilālienne et ses conséquences, in : Cahiers de civilisation médiévale (43), Jul.-Sep. 1968, pp.353-369.

[3] Sénac, Philippe; Cressier, Patrice (10 October 2012). Histoire du Maghreb médiéval: VIIe-XIe siècle (in French). Armand Colin. p. 150.