Zamua

Zamua (akadų kalba: ^KURMazamu/Lullumu, babiloniečių kalba ^URUMazamua/Zamua) – senovinis regionas Zagroso kalnyno šiaurėje, dabartinio Irano ir Irako pasienyje, egzistavęs II–I tūkst. pr. m. e. Nuo maždaug VI a. pr. m. e. jis buvo pradėtas traktuoti kaip išplėstinio Medijos regiono dalis, o dabar jis sudaro Kurdistano istorinio regiono vidurinę dalį – Sorani Kurdistaną.

Senovės Irano regionas Zamua
Šalis	Iranas (Kurdistanas, p. Vakarų Azerbaidžanas), Irakas (, )
Tautos	nežinomos kilmės tautos > sorani kurdai
Valstybės	Mana ir kt.
Miestai	, ,
Ankstesnis pav.
Vėlesnis pav.	Medija > Sorani Kurdistanas
Senovės Irano regionai: Zamua, Persija, Medija, Hirkanija, Parta, Margiana, Baktrija, Sogdas, Chorezmas, Arija, Arachosija, Drangiana, Gedrosija

Geografija

Zamua regiono subregionai

Regionas apėmė šiaurinę Zagroso kalnų dalį ir driekėsi nuo Urmijos ežero šiaurėje iki Dijalos upės pietuose. Nuo Medijos regiono ir Irano kalnyno rytuose jį skyrė aukštikalnės, vadinamos Gizilbunda, o vakaruose jis perėjo į Mesopotamijos žemumą (Asiriją). Į pietus nuo regiono, Zagrose buvo Paršua ir valstybės, šiaurės vakaruose Zamua siekėsi su Nairi, šiaurės vakaruose – su teritorijomis.

Zamua buvo geografiškai labai įvairi ir pati buvo dalijama į keletą smulkesnių regionų. Svarbiausios dalys buvo:

• Tikroji Zamua (dab. Irako teritorijoje) – koncentravosi vakaruose, ties derlingiausia viso regiono vieta – (Mažojo Zabo vidurupyje). Ji istoriškai labiau įtakota Asirijos ir sutapo su jos provincija Mazamua. Vėlesnis .
• Vidinė Zamua (dab. Irako teritorijoje) – nuo Tikrosios Zamuos buvo atskirta Zagroso kalnagūbrio pagrindinės dalies (senovėje vadintos Kullar). Šis kalnuotas regionas turėjo du derlingus svarbiausius slėnius – Mažojo Zabo aukštupį ir slėnį (Mana). Vėlesni ir Ardalanas.
• Paršua – piečiausia regiono dalis, dažnai laikoma atskiru regionu ir koncentravosi ties Dijalos slėniu. Vėlesnis Havramanas.

Nėra tiksliai žinoma, kokios kilmės kalba kalbėjo šio regiono tautos, kadangi jos neturėjo rašto, ir visi duomenys apie jas yra iš aplinkinių tautų (daugiausia urartų ir asirų) šaltinių. Tikriausiai jos lingvistiškai priklausė arba churitams (kaip urartai) arba kaukazo tautoms (kaip kaspijai), nors vėlesniuoju laikotarpiu vietos gyventojų varduose, ypač regiono pietuose, pasitaiko daug iranizmų.

Istorija

Asirų hegemonija

Senasis regiono pavadinimas buvo , minimas III tūkst. pr. m. e. šumerų šaltiniuose. Čia gyveno barbariškos kalniečių gentys, puldinėjusios Mesopotamiją. Nuo II tūkst. pr. m. e. regionui prigijo Zamua pavadinimas. Zamua į Mesopotamijos civilizacijos orbitą įtraukta apie XII a. pr. m. e., kuomet jį trumpam nukariavo (1120) ir (1113).

IX a. pr. m. e. nuolatinė Asirijos grėsmė vertė vietos gyventojus vienytis. Šaltiniai mini visame regione 19 įtvirtintų miestų. 881 m. pr. m. e. Zamua užpuolė ir užėmė jos vakariausias teritorijas (tris miestus), prijungdamas jas kaip Asirijos provinciją Mazamua, įtvirtino čia tvirtovę Atlila.

Nuo tada likusios nepriklausomos teritorijos buvo vadinamos „Vidine Zamua“. Netrukus po šių įvykių yra minimas jų pirmasis valdovas Nigtiara, o vėliau – ir kiti valdovai, valdę visą ar dalį regiono. Per visą IX a. pr. m. e. ir vėliau Asirija ne kartą rengė karines ekspedicijas į šį kraštą, pasiekdama Mediją ir net Kaspijos jūrą. Viena žymiausių tokių ekspedicijų buvo 820 m. pr. m. e., kuomet asirai išžvalgė ir detaliai aprašė regioną, suminėdami smulkias valstybėles ir gentis. Nors kraštas nebuvo nukariautas, asirai įgijo hegemoniją čia, 802 m. pr. m. e. rašydami, kad jiems paklūsta , Harharas, Araziašas, Messi, Gizilbunda, Mana, Paršua, Alabrija, Adadana ir kt.

Manos karalystė

Pagrindinis straipsnis – Mana (valstybė).

Nuo VIII a. pradžios regioną trumpam užkariavo Urartu, kurios armijos 774 m. pr. m. e. pasiekė regiono pietinį pakraštį – Paršua ir nutraukė Asirijos įtaką regione. Šių valdžiai nusilpus, atsirado prielaidos sparčiai vienytis mažoms regiono valstybėlėms, kurių konsolidacijos centru tapo Mana su sostine . Viešpataujant valdovui Iranzu (740–719), Mana valdė visą Vidinės Zamua regioną nuo Dijalos iki Urmijos, taip pat tikriausiai teritorijas į rytus ir vakarus nuo Urmijos. Trumpam Mana tapo viena keturių stipriausių valstybių Artimuosiuose rytuose, greta Urartu, Asirijos ir Elamo

Valdant Iranzu Asirija buvo vėl sustiprėjusi, tačiau Mana sudarė sąjungą su ja prieš Urartu ir taip apsisaugojo nuo jos invazijų. Vietoj to 744 m. pr. m. e. nusiaubė Paršua pietuose, prijungdamas ją ir įsteigdamas Paršua provinciją. Po Iranzu mirties Manoje prasidėjo neramumai, ir į valstybės reikalus vėl ėmė kištis Asirija. Sargonas atėmė jos pietines teritorijas ir prisijungė kaip Harharo provinciją. 660 m. pr. m. e. Asirijos Ašurbanipalas pradėjo dar vieną karą su Mana ir ją nusiaubė.

Iranėnų įsigalėjimas

Nuo VII a. pabaigos (616 m. pr. m. e.) regione įsigalėjo Medijos imperija, nors Mana liko egzistuoti kaip vasalinė karalystė. VI a. pr. m. e. regioną užvaldė , įjungdama jį į Medijos . Taip regionas pamažu įtrauktas į išplėstinio Medijos regiono sąvoką.

Tuo metu vyko sparti krašto iranizacija. Negrįžtamai išnyko vietos kalbos, vietos gyventojai maišėsi su , ir taip formavosi kurdai. Regione nominaliai viešpatavo Seleukidai, Aršakidai.

Kavusakanas

Pagrindinis straipsnis – .

Jau paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą vietos kurdai beveik nekontroliuojamuose kalnuose įkūrė daug smulkių valstybėlių, kurios pripažino pietuose buvusio Kermanšacho vyresnybę. 224 m. šias valstybėles pajungė Sasanidų imperija. Taip regione įsitvirtino kurdų kilmės , suvienijusi visą regioną su sostine Kermanšache. Ji buvo autonomiška valstybėlė, pripažinusi Sasanidų valdžią. Ji panaikinta 380 m., kuomet baigėsi dinastija ir regionas integruotas į Sasanidų administracinę sistemą.

Ilgainiui regionas tapo žinomas kaip Sorani Kurdistanas.

Nuorodos

1. William Bayne Fisher, Ilya Gershevitch. 1985. The Cambridge history of Iran. The Median and Achaemenian periods, Cambridge University Press, p. 80.