Vyborgo operacija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka . Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Vyborgo operacija
Rytų kampanija, Antrasis pasaulinis karas
Data 1941 m. birželio 10 - 1942 m. birželio 20 d. Vieta Karelijos sąsmauka Rezultatas TSRS pergalė
Priešininkai
SSRS	Suomija  Trečiasis reichas
Vadai
Leonidas Govorovas Vladimiras Tribucas Dmitrijus Gusevas	Carl Gustaf Emil Mannerheim Karlas Ešas
Aukos
30 000	32 000

Vyborgo operacija – tai kruviniausias Suomijos karas su Sovietų Sąjunga 1944 m. birželio 10 d. – birželio 20 d. 1944 m. birželio 9 d. negirdėto stiprumo kanonada prasidėjo Raudonosios armijos puolimas Karelijos sąsmaukoje. Manerheimas rašo, kad sovietinių pabūklų trenksmas buvo aiškiai girdėti Mikelyje esančios vyriausybės vadovybės būstinėje, kuri buvo nutolusi už 200 km nuo fronto linijos. 3,5 tūkstančių pabūklų, palaikomas aviacijos, birželio 9 d. atlikusios 1150 kovinių išskridimų, smūgis, tiesiog nušlavė nuo žemės paviršiaus suomių kariuomenės priešakinį gynybinį kraštą. Paskui pro atsivėrusią siaurą, 15 km pločio, pralaužą plūstelėjo pėstininkų ir tankų lavina. Net uniforma (antpečiai vietoje raudonarmietiškų antsiuvų) puolamoji kariuomenė nebuvo panaši į tą, kuri ginkluota šautuvais, pradėjo „Manenerheimo linijos“ puolimą. Naujoji Raudonoji armija, per 3 karo metus parengusi naujus vadus, perginkluota geriausiais sovietiniais ir amerikietiškais ginklais, užsigrūdinusi mūšiuose, patraukė į eilinį „įnirtingą žygį“. Dar viena „Vyborgo puolamosios operacijos“ puolimo ypatybė, liudijantį padidėjusį sovietinės vadovybės meistriškumą, – nenaudota didelių tankų junginių (korpusų ir tankų armijų). Vietovės, kurioje plyti vien ežerai, miškai, pelkės, sąlygomis nepavyktų atlikti gilių tankų proveržių, tad šarvuotoji technika atskirais daliniais išskirstyta po šaulių junginius, kurios iki birželio pabaigos padaugėjo iki 28 divizijų.

Sovietų tankas

Sovietinės aviacijos pranašumas buvo pribloškiantis. 13 – oji oro armija, sustiprinta 113-ąją ir 334-ąją bombonešių divizijomis, taip pat PLG 2-asis gvardijos naikintuvų korpusas turėjo 489 naikintuvus, 346 šturmo lėktuvus IL-2, 288 bombonešius IL-4, Pe-2, Tu-2. Be to, 13-osios oro armijos vadovybės operatyviniam pavaldumui buvo priskirti Baltijos laivyno KOP daliniai (apie 200–300 kovos lėktuvų). Pirmosios operacijos dienomis suomių dalinius galėjo dengti tik 3 naikintuvų grupės (LLv-24 priklausantys 14 „Meseršmitų“ BF-109G, dislokuotos Suulajarvio aerodrome, LLV-26 priklausančių 18 „Briutserių“, dislokuotų Heinjokio aerodrome, LLV-34 priklausančių 16 „Meseršmitų“ išdėstytų Kotkos aerodrome), iš viso 48 naikintuvai.

Pirmąją operacijos savaitę puolimas vyko labai sėkmingai. Sovietinės kariuomenės pagrindinio smūgio ruože atsidūrusių suomių 10-oji pėstininkų divizija buvo nublokšta 10-15 km nuo fronto linijos. Per 2-3 d. 21-osios armijos daliniai pasiekė pagrindinę suomių įtvirtinimų liniją ir birželio 14-osios rytą Kuuturselkės kaimo rajone ją pralaužė. Siekdamas likviduoti pralaužimą Mannerheimas pasiuntė savo pagrindinį rezervą – vienintelę suomių kariuomenės šarvuočių bei tankų diviziją, kuriai tuo metu vadovavo išgarsėjęs generolas Lagusas. Birželio 16-ąją Mannerheimas buvo priverstas duoti įsakymą dėl bendro atsitraukimo prie Vyborgo ir Vuosalmio per 50-80 km buo buvusios gynybos linijos. Neatmestina, kad Stalinas tikėjosi sutriuškinti Suomijos kariuomenę puolimu Karelijos sąsmaukoje ir toliau, į Suomijos gilumą. Taigi Karelija paskui pati turėjusi „nukristi jam į rankas“. Paėmus Vyborgą, viskas tik prasidėjo. Kovų lauke padėtis pradėjo sparčiai keistis. Puikiai parengtas sovietinės kariuomenės puolimas pradėjo išsikvėpti. Kita vertus, Vokietija savo žlungančiai sąjungininkei nedelsdama suteikė efektyvią pagalbą. Birželio 19 d. torpediniais kateriais į Suomiją atgabenta 9000 rankinių prieštankinių granatsvaidžių. Po 3 d. jų atsiųsta dar 5000. Netikėtai ir masiškai buvo panaudojus šį naująjį tos epochos ginklą pasiektas operatyvinio masto efektą. Be ginkluotės tiekimo, Vokietija suomių vadovybei patikėjo ir savo kovinius dalinius. Nuo birželio 20 ir 23 d. jūra į Suomiją atvyko 303-ioji „šturmo brigada“, kuri turėjo 42 savaeigius pabūklus Stug-40/42.

Vykdydama direktyvą Nr.74 Leningrado fronto kariuomenė pradėjo puolimą nuo Vyborgo Imatros-Lapenrantos link. Per praėjusias 12 d. Raudonosios armijos divizijos, be pertraukos puldamos pasistūmėjo 70-80 km. Nuo Vyborgo iki Inhatalos tiesai linija tik 15 km. Bet pasislinkti tuos 15 km taip ir nepavyko. 1944 m. birželio pabaigoje prie šių jokiame žemėlapyje nepažymėtų vietovių įsiplieskė pačios didžiausios kautynės per visą Sovietų Sąjungos-Suomijos trijų karų istoriją. Susitelkusi ruože šiauriau Talio 10 šaulių sovietinė kariuomenė iki birželio 25 d. pralaužė suomių gynybą ir prasiskvernė į 4-6 km gylį. Pasistūmėti toliau nepavyko. Negana, to, kaip rašo Manerrheimas: rusai atgal buvo atstumti kontraatakomis, per kurias mūsų kariuomenė beveik nežmoniškomis pastangomis vos neperkirto šiam pleištui atsitraukimo kelio ir neapsupo jo plačių žiedu… Keturias paras fronto linija svyravo bangomis, nenutrūkstama serija vyko atakos ir kontraatakos… Iš Rytų Karelijos permestas paskutinis dalinys 6-oji divizija, – vadovaujama šauniojo generolo majoro Vihmos, kuris šiuose mūšiuose krito didvyrio mirtimi, laiku suspėjo įsitvirtinti pozicijose, stabilizavo gynybą prie . 16-17 divizijų puolimas buvo atremtas. Tai atrodė tikras stebuklas… " Liepos 14-15 d. suomių žvalgyba užfiksavo, kad sovietų armija atsitraukė į pietus.

Nuorodos

1. Гланц, 2008, с. 428.