Carl Gustaf Emil Mannerheim

Baronas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (šved. Carl Gustaf Emil Mannerheim 1867 m. birželio 4 d. – 1951 m. sausio 27 d. Lozana) – Suomijos karinis ir politinis veikėjas. baronas. Rusijos imperijos kariuomenės generolas–leitenantas, Suomijos kariuomenės vadas, Suomijos prezidentas. Dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, Suomijos nepriklausomybės kovose ir pilietiniame kare.

Baronas Carl Gustaf Emil Mannerheim
Suomijos maršalas
Carl Gustaf Emil Mannerheim
Gimė	1867 m. birželio 4 d.
Mirė	1951 m. sausio 27 d. (83 metai) Lozana
Suomijos maršalas Suomijos prezidentas
Ėjo pareigas	1944 m. rugpjūčio 4 d. - 1946 m. kovo 11 d.
Ankstesnis	Risto Ryti
Vėlesnis	Juho Kusti Paasikivi
Veikla	Suomijos karinis ir politinis veikėjas
Vikiteka	Carl Gustaf Emil Mannerheim
Parašas

Ankstyvoji karjera

Manerheimas gimė 1867 m. birželio 4 d. Suomijos švedų šeimoje, etniškai švedų gausiai gyvenamame Vakarų Suomijos salų pakrančių krašte, mieste – Askainene. Baigęs miesto pirmąją gimnaziją, įstojo į carinės (Rusijos imperijos) Suomijos Didžiosios Kunigaikštytės (SDK) Karo lauko akademiją. Ją baigęs, įgijo leitenanto laipsnį bei paskirtas tarnauti Helsinkyje, vėliau išsiųstas į Rusijos platumas vadovauti Rusijos ciesorystės imperatoriškosios kariuomenės Suomijos karių legionui. Pasižymėjęs karo tarnyboje (per taikos laikotarpį), kaip nusipelnęs jaunasis karininkas, turėjo didelės garbės dalyvauti ir vesti autonominės suomių kariuomenės dalinius (tuo metu Suomija autonomijos teisėmis priklausė Rusijai) per paradą, skirtą caro Nikolajaus II–ojo Romanovo karūnavimui. 1904–1905 metais, įvykus Rusijos-Japonijos karui, ypač pasižymėjo mūšiuose Kuriluose, Mandžiūrijoje ir net Korėjos pusiasalyje. Buvo konservatyvus ir disciplinuotas, kilmingas Suomijos švedų baronas (didikas), įvertintas imperatoriškosios rusų Suomijos administracijos. Tapo Rusijos imperijos kariuomenės generolu–leitenantu – vienu iš nedaugelio suomių ir švedų, kuriems buvo suteiktas šis karinis laipsnis.

Suomijos didvyris

1899 m. vasario 15 d. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių įstatymus. Siekta glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją. 1917 m. liepos 14 d. Suomija paskelbė savo autonomiją, o 1917 m. gruodžio 6 d. – nepriklausomybę. Nors 1918 m. pabaigoje abiejų (vokiečių ir rusų) kariuomenių daliniai paliko šalį, prašant Manerheimo kariuomenei, Suomijoje liko nemažai vokiečių, rusų, švedų ir karelų savanorių, kurie ryžosi padėti suomiams ginti baltąją Suomiją nuo sovietų bei pavienių raudonųjų suomių ir rusų komunistų (bolševikų). Patys, V. Lenino vadovaujami bolševikai, Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau, vėliau sekęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją, santykius gerokai komplikavo. Pasibaigus Suomijos pilietiniam karui ir nepriklausomybės kovoms, 1920 m. buvo pasirašyta Tartu taikos sutartis su Sovietų Rusija. Šia sutartimi buvo nustatyta ir valstybių siena, kurios Stalinas siūlė Leninui nepripažinti (nesutikti teisiškai (juridiškai) demarkuoti).

Manerheimas, 1939 m. lapkričio 28 d., slaptame ir konfidencialiame Valstybės gynybos tarybos posėdyje, ištarė šiuos žodžius:

„Pakartosiu Jums savo žodžius ponai, jog maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu. Nežinia, kiek mūsų Tauta sugebės tvariai išsilaikyti ant kojų, tačiau mes jokiu būdu nepriimsime mums Stalino įžūliai brukamos „sutarties“, kokią jis įbruko mūsų Pabaltijo draugams (lietuviams, latviams ir estams). Tas šalis Kremlius jau kramto, o vėliau – praris ir visai suvirškins. Mes tokio paties „likimo“ nenorime.“

Kaip ir Baltijos valstybės, Manerheimo Suomija nepanoro „persitvarkyti pagal SSRS siūlomą planą ir idėją“ nei teritorijos, nei politikos požiūriu, tačiau Baltijos valstybės buvo priverstinai pertvarkytos. Pagal SSRS istoriografiją, Suomija esą itin įžūliai atmetė jai brukamą sutartį dėl svetimų karinių bazių ir atsisakė vykdyti Kremliaus „teisingus liaudies reikalavimus“, tokius, kaip „atitraukti savo kariuomenę tolyn nuo teisėtų Rusijos žemių“ ar Karelijos sąsmauką ir Rybačio pusiasalį apkeisti į Karelijos tundrą. Tada Stalinas nutraukė diplomatinius santykius ir užpuolė Suomiją, nepaskelbęs karo būtent taip, kaip tai padarė Hitleris, puldamas SSRS 1941 m. birželio 22–osios rytą.

Šaltiniai

• Vladimir Bešanov „Raudonasis žaibo karas“. Vilnius: Briedis (2012 m.). – 352p. ISBN 978–9955–26–378–4. UDK 355.48(4)"1939/1945"