Vandenvardžiai

Vandenvardis arba hidronimas (jų visuma – hidronimija) – tikrinis bet kokio vandens telkinio (upės, ežero, jūros, tvenkinio, įlankos, brastos, upokšnio, , pelkės ir kt.) pavadinimas. Siaurąja prasme vandenvardžiais vadinami tik upių ir ežerų vardai. Mokslas, nagrinėjantis vandenvardžius, vadinamas hidronimika (toponimikos atšaka).

Vandenvardis

Vandenvardžiai keičiasi labai lėtai, keičiantis tautoms ir valstybėms senieji vandens telkinių pavadinimai išlieka (pvz., skitiški vandenvardžiai Europoje, indėniški Amerikoje). Juose išlikę daug archajiškų leksikos, žodžių darybos elementų, nebevartojamų gyvojoje kalboje, išnykusių kalbų žodžių. Todėl vandenvardžiai yra labai svarbūs tyrinėjant senovės istoriją, tautų etnogenezę, migraciją, kalbas ir tarmes.

Lietuvos vandenvardžiai

Lietuvos vandenvardžiai ištirti , kilmės ir semantikos aspektais. Būdingiausia daryba – priesaginė (52 %), taip pat yra priesaginių (~16 %), genityvinių (~11 %), substantyvinių (~8 %), galūninių vedinių (~8 %).

Pagal kilmę Lietuvos vandenvardžiai skirstomi į baltiškos kilmės ir svetimos kilmės. Lietuvoje yra išlikę seniausių indoeuropietiškų vandenvardžių (palyginti su likusia Europa, čia jų koncentracija didesnė), susidariusių II tūkst. pr. m. e. Kiti baltiški vietovardžiai išlikę nuo jau išnykusių baltų genčių: kuršių (Rąžė, Lūkstas, Barkalė), sėlių (Čedasas, Zarasas, Čiaunas, Čičirys), žiemgalių (Vegerė, Dublis, ), jotvingių (Gailintas, Kirsna, Stabingis). Visgi, daugiausia yra lietuviškos kilmės vandenvardžių. Iš nebaltiškos kilmės hidronimų vyrauja finougriški (jų žinoma ~30; Jara, Robata, Lambis), slaviški (~50; Asėkas, Jazas, ), germaniški (labai nedaug; Ciekė, Blėkis, Drankinė).

Semantiškai 91 % Lietuvos vandenvardžių yra motyvuoti (turi reikšmę): fiziografiniai (~21 %; Ringuva, Gilutis, Ilgis), fauniniai (~9 %; Žuvintas, Ešerinis, Lynežeris), apibūdinantys vandens fizinę būseną (~ 6 %; Dumblis, Skaistis, Šaltuona), floriniai (~5 %; Beržė, Smilga), deminutyviniai (~4,5 %), vandens spalvos (~4 %; Juodupė, Baltis) ir kt.

Lietuvos vandenvadžius tyrinėjo Kazimieras Būga, Bronys Savukynas, Pranas Skardžius, Aleksandras Vanagas, Janis Endzelynas, Vladimiras Toporovas, Olegas Trubačiovas, Ernstas Frenkelis, , , Janas Otrembskis.

Šaltiniai

1. Vandenvardis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 30