Šaltuona

Šaltuona
Šaltuona prie Eržvilko
Ilgis	73,2 km
Baseino plotas	570,1 km²
Vidutinis debitas	4,06 m³/s
Ištakos	Raseinių rajonas
Žiotys	Šešuvis
Šalys	Lietuva

Šaltuona – upė Lietuvoje; kairysis Šešuvies intakas. Išteka 7 km į pietryčius nuo Raseinių, Kėbaičių apylinkėse. Teka į pietvakarius, susiliejusi su Bebirva pasuka į vakarus. Įteka į Šešuvį 37 km nuo jo žiočių, Jurbarko rajone, 16 km į rytus nuo Tauragės.

Slėnis siauras – 0,1–0,2 km pločio, šlaitų aukštis aukštupyje – 5–6 m, žemupyje – 13–17 m. Vagos plotis žiotyse 18 m. Vidutinis nuolydis 113 cm/km. Srovės greitis 0,3–0,5 m/s.

Intakai:

• kairieji: , , Apusinas, , , Bebirva.
• dešinieji: Prabauda, Kalnupis I, Kalnupis II, Šlyna, Viščiova, Akmena, , Viržuona, , .

Ties Anulynu (65 km nuo žiočių) Šaltuona patvenkta, sudarytas 37 ha Anulyno tvenkinys. Vidurupyje įsteigtas Šaltuonos botaninis-zoologinis draustinis. Didesnės gyvenvietės prie Šaltuonos: Biliūnai, Pašaltuonys III, Paišlynys, Žukaičiai, Eržvilkas, Pašaltuonys.

Prie Šaltuonos auga saugomi Avietiškių, Baublio, Globio, Milaičių, Žvirblaukio ąžuolai.

Istorija

Šaltuona (Saltone, Szaltuna, Saltüne) minima XIV a. kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Upėvardis kilo nuo žodžių šaltas, šaltis („žema temperatūra, vėsa“), šalti.

Šaltiniai

1. Šaltuona. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 155
2. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 431 psl.
3. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.