Valkininkų mūšis (1706)

Valkininkų mūšis
Priklauso: Didysis Šiaurės karas
Data 1706 m. kovo 6 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) 1706 m. vasario 24 d.(pagal Švedijos kalendorių) 1706 m. vasario 23 d. (pagal Julijaus kalentorių) Vieta Valkininkai, Vilniaus vaivadija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika Rezultatas Švedijos ir ATR pergalė
Konflikto šalys
Švedijos imperija Abiejų Tautų Respublika	Rusijos carystė Abiejų Tautų Respublika
Vadovai ir kariniai vadai
Juozapas Potockis Jonas Sapiega	Mykolas Servacijus Višnioveckis Grigalius Antanas Oginskis
Pajėgos
1000 švedų, keli tūkstančiai lietuvių ir lenkų	1600 rusų, 3000 lietuvių ir lenkų
Nuostoliai
60 sužeistų, neužfiksuotas skaičius žuvusių	50 žuvusių ir 100 sužeistų rusų 70 žuvusių ir 70 sužeistų lietuvių ir lenkų

Valkininkų mūšis (šved. Slaget vid Olkieniki) – 1706 m. kovo 6 d. netoli Valkininkų įvykęs Švedijos imperijos ir jos sąjungininkų – Abiejų Tautų Respublikos ginkluotųjų pajėgų mūšis su Rusijos carystės ir jos sąjungininkų – ATR pajėgomis; Didžiojo Šiaurės karo dalis.

Mūšio priešistorė

Iš Gardino į Vilnių išsiųstas feldmaršalo vadovaujamas 1000 švedų dragūnų pulkas Valkininkuose turėjo susijungti su švedų sąjungininkų – Juozapo Potockio ir Jono Kazimiero Sapiegos vyresniojo vadovaujamomis pajėgomis. Jungtinėms pajėgoms Švedijos karalius Karolis XII buvo iškėlęs uždavinį – užtikrinti saugų susisiekimą tarp Livonijos ir Vilniaus, kuriam nuo grėsmę kėlė Rusijos daliniai.

Žinojusios apie šį uždavinį vokiečių kilmės rusų kavalerijos generolo , ATR karo vadų Mykolo Servacijaus Višniovieckio ir Grigaliaus Antano Oginskio vadovaujamos 4,6-4,7 tūkst. karių dydžio pajėgos žygiavo iš pietų su tikslu sutriuškinti prošvediškai nusiteikusias lietuvių ir lenkų pajėgas prieš šioms susijungiant su švedais.

Abi pusės netikėtai susidūrė ties Valkininkais.

Mūšio eiga

Rusijos ir ATR pajėgos pirmos puolė atskirai susigrupavusius švedus. Švedų pajėgoms pavyko atremti dvi atakas, po kurių jie pasitraukė link miško, taip sudarydami galimybę savo ataką pradėti Potockio ir Sapiegos daliniams. Nesulaukę lietuvių ir lenkų atakos, švedai patys puolė ir privertė bėgti rusų ir Višniovieckio bei Oginskio pajėgas. Po šios atakos į mūšį įsijungė Potockio ir Sapiegos daliniai.

Mūšio pasekmės

Mūšyje buvo sužeista daugiau nei 60 švedų, žuvo iki 50 ir buvo sužeista iki 100 rusų, sužeista ir žuvo po 70 rusų pusėje kovojusių lietuvių ir lenkų.

Po mūšio švedų ir jų sąjungininkų pajėgos tęsė žygį į Vilnių, kur užgrobė daug Rusijos kariuomenės parengtų atsargų.

Literatūra

• (IT) Giov. van Ghelen. Avvisi italiani, ordinarii e straordinarii, Volume 23. Paragraph, OLKIENIKI
• (EN) Gustaf Adlerfeld, translation, James Ford. The Genuine History of Charles XII. King of Sweden. Booksellers in town and country, 1742
• (SE) Svensson, Axel. Karl XII som fältherre. Svenskt Militärhistoriskt Bibliotek, (2001). ISBN 91-974056-1-2

Išnašos

1. Ett kort dock tydeligit utdrag utur then öfwer konung Carl den Tolftes lefwerne och konglida dater, Jöran Andersson Nordberg (1745). p. 477
2. Giov. van Ghelen. Avvisi italiani, ordinarii e straordinarii, Volume 23. Paragraph, MIETAVIA 15. Marze
3. Giov. van Ghelen. Avvisi italiani, ordinarii e straordinarii, Volume 23. Paragraph, OLKIENIKI
4. Svensson, Axel. Karl XII som fältherre. Svenskt Militärhistoriskt Bibliotek, (2001). p. 87
5. Gustaf Adlerfeld. The Genuine History of Charles XII. King of Sweden. pp. 291–292