Ugandos-Tanzanijos karas

Ugandos-Tanzanijos karas
Data 1978 m. spalio 30 d. – 1979 m. balandžio 11 d. Vieta Uganda Rezultatas Tanzanijos pergalė; Ugandoje nuverčiamas Idi Amin
Konflikto šalys
Uganda  Libija PIO	Tanzanija  Mozambikas
Vadovai ir kariniai vadai
Uganda: Idi Amin Libija: Muammar al-Gaddafi	Tanzanija: UNIA: Yoweri Museveni Mozambikas: Samora Mašelas
Pajėgos
70 000+ Ugandos armijos karių 3 000 Libijos karų 200+ palestiniečių karių	100 000 Tanzanijos karių 6 000 Ugandos pasipriešinimo karių Mozambiko batalionas
Nuostoliai
~1 000 Ugandos ~600 Libijos	373 Tanzanijos 150 UNIA

Ugandos–Tanzanijos karas (Ugandoje vadinamas Išlaisvinimo karu) – karas tarp Ugandos ir Tanzanijos 1978–1979 m., kurio metu žlugo Idi Amino režimas. Idi Amino pajėgas gausiai rėmė Muammar al-Gaddafi ir palestiniečiai.

Karo priežastys

Ilgą laiką Tanzanijos ir Ugandos santykiai buvo įtempti. Po Amino įvykdyto karinio perversmo 1971 m., Tanzanijos lyderis Julius Nyerere priėmė nuverstą Ugandos prezidentą Miltoną Obotę. Prie Obotės prisijungė 20 000 opozicijos pabėgėlių. Po metų, tremtinių grupė, įsikūrusi Tanzanijoje, nesėkmingai bandė įsiveržti į Ugandą ir nuversti Aminą. Aminas apkaltino Njererę dėl jo priešų rėmimo.

1978 m. spalio pradžioje disidentų kariai pasaloje Kampaloje užpuolė Aminą, bet jis pabėgo sraigtasparniu su savo šeima. Tuo metu Amino palaikymas Ugandoje buvo sumažėjęs ir vis susidurdavo su didesniais sunkumais. Taip pat kariuomenėje prasidėjo maištai dėl įvairių priežasčių. Su maištininkais lojali kariuomenė žiauriai susidorodavo. Todėl maištininkai pabėgo į Tanzaniją ir prisijungė prie disidentų.

Uganda paskelbė Tanzanijai karą ir įsiveržė į ginčytiną regioną, kuris priklausė Tanzanijai.

Karas

Nyerere mobilizavo ginkluotąsias pajėgas ir surengė kontratakavimą. Per kelias savaites Tanzanijos armija padidėjo nuo 40 000 iki 100 000 karių, prie jos prisidėjo anti-Amin grupė – . Jai priklausė tokie disidentai, kaip ir Yoweri Museveni.

Tanzanija turimomis rusiškomis katiušomis apšaudė taikinius Ugandoje. Ugandos armija atsitraukė. Libijos vadovas Muammar al-Gaddafi Aminui nusiuntė 2 500 karių, tankų, artilerijos pabūklų ir bombonešių Mikojan MiG-21. Tačiau frontuose pradėjo kautis tik Libijos kariai, o ugandiečiai liko užnugaryje.

Tanzanija kovo 11–12 d. surengė antrą kontrataką ir privertė Libijos kariuomenę trauktis. Libija neteko daugiau nei 200 karių. Po to Tanzanija ir UNIA užėmė Etenebės oro uostą ir galiausiai 1979 m. balandžio 10 d. pačią Kampalą. Tanzanija sutiko mažą pasipriešinimą, todėl didžiausia problema buvo žemėlapių trūkumas. Amin pabėgo į Libiją, po to į Saudo Arabiją. Libijos pajėgos atsitraukė į Džindžą, po to repatrijavo į Keniją ir Etiopiją. Tanzanijos armija pasiliko Ugandoje taikai palaikyti. O UNIA surengė rinkimus, kuriuos laimėjo.

Šaltiniai

1. „Idi Amin and Military Rule“. Country Study: Uganda. Library of Congress. 1990 m. gruodžio mėn. Nuoroda tikrinta 5 February 2010. „By mid-March 1979, about 2,000 Libyan troops and several hundred Palestine Liberation Organization (PLO) fighters had joined in the fight to save Amin's regime“
2. The Tanzanian Invasion of Uganda: A Just War? 2012-10-21 iš Wayback Machine projekto.