Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Transsibiro magistralė (rus. Транссибирская магистраль), sutrumpintai Transsibas – geležinkelių tinklas, jungiantis europinę Rusiją su Tolimaisiais Rytais, Mongolija, Kinija. Tai ilgiausia pasaulyje geležinkelio trasa – jos ilgis nuo Maskvos iki Vladivostoko siekia 9298,2 km. Geležinkelis kerta 7 laiko juostas, o kelionė trunka 8 dienas.

Trans-Sibiro magistralė pažymėta raudonai. Žaliai pažymėta Baikalo-Amūro magistralė, mėlyna-istorinė trasa tarp Maskvos ir Omsko

Maskvos–Vladivostoko traukinys stovi Mogočioje

Konteinerinis traukinys Baikalo pakrantėje

Pradžioje numatyta, kad magistralė bus nutiesta nuo tuometinės Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo iki Vladivostoko. Šiuo metu nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Seniau vadintas „Didžiuoju Sibiro keliu“, Transsibiro geležinkelis istoriškai prasideda tik nuo Miaso (Čeliabinsko sritis) – būtent ši atkarpa pastatyta 1891–1916 m. Nuo 2002 m. visa linija elektrifikuota. Jos pralaidumas – 100 mln. tonų per metus.

Poreikis

XIX a. Rusija apėmė plačias teritorijas Sibire ir pradėjo konkuruoti su Kinija ir Japonija dėl kraštų Tolimuosiuose Rytuose. Tačiau dėl sudėtingų gamtinių sąlygų susisiekimas tiek su Tolimaisiais Rytais, tiek su vidiniais Sibiro rajonais buvo sudėtingas – vandens keliai buvo tinkami tik trumpomis vasaromis, o sausumos keliais, tokiais kaip Sibiro traktas, keliauti taip pat būdavo sudėtinga, kelionės trukdavo keletą mėnesių. 1891 m. iškastas padėties nepagerino. Buvo pradėti rengti geležinkelio projektai, kuriuos paskatino sėkminga Maskvos–Peterburgo linijos veikla, bet dėl biurokratijos, finansavimo stygiaus nepradėti įgyvendinti.

Statyba

Geležinkelis pradėtas statyti 1891 m., būsimojo caro Nikolajaus II nurodymu. Kovą pradėta Miaso–Čeliabinsko ruožo statyba, o gegužę – statybos iš Vladivostoko pusės (šį įvykį inauguravo pats būsimasis caras, atkeliavęs į Vladivostoką iš Japonijos). Buvo numatyta, kad statyboms užteksią 350 mln. aukso rublių. Už statybą buvo atsakingas finansų ministras Sergejus Vitė, statybas koordinavo inžinierius Nikolajus Sviaginas. Hidrologas Nikolajus Morozovas pasiuntė 22 garlaivius statybinių medžiagų iš Murmansko į Jenisiejaus žiotis.

1898 m. geležinkelis kirto Obę ir pasiekė tuo metu smulkią Novonikolajevsko gyvenvietę, kuri vėliau išaugo į Novosibirską. 1898 m. tiesėjai pasiekė Irkutską, o po jo pradėjo Baikalo aplinkinio geležinkelio statybą. Iki kol jis buvo baigtas 1905 m., traukinius per Baikalo ežerą keldavo keltai (pagaminti Anglijoje ir dalimis nuvežti iki ežero).

1901 m. pradėtos (iš Čitos į Harbiną) statybos. Ja ėjo pirmasis geležinkelio maršrutas į Vladivostoką. 1903 m. baigus šios linijos statybą, Rusijos sostinė Peterburgas buvo sujungta su Vladivostoku, o nuo 1905 m. linija ėjo nenutrūkstamai nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno.

1904–1905 m. vyko Rusijos–Japonijos karas, todėl linija naudota daugiausia karinėms reikmėms. Po karo buvo nuspręsta statyti naują liniją per Rusijos teritoriją, kadangi bijota, jog per Mandžiūriją einančios linijos bus netekta. Nauja linija buvo baigta 1916 m. Iš viso, geležinkelio statyba atsiėjo 1,5 mlrd. rublių.

Nuo Transsibiro geležinkelio 1946 m. nutiesta atšaka į Mongoliją (), 1975 m. pradėta statyti Baikalo–Amūro magistralė, įrengta atšaka į Jakutiją (Amūro–Jakutsko magistralė). 2011 m. Transsibiro geležinkelis sujungtas su Šiaurės Korėjos geležinkelių tinklu.

Poveikis

Transsibiro geležinkelis turėjo didelį poveikį Sibiro įsisavinimui – aplink geležinkelį ėmė augti miestai, pramonės įmonės, palengvėjo iškasenų, žemės ūkio produkcijos eksportas, taip pat palengvėjo prekyba su Tolimaisiais Rytais. Šiuo geležinkeliu milijonai Rusijos ir Ukrainos gyventojų atsikėlė gyventi į pietų Sibirą.

Dabar Transsibiro geležinkelis yra labai svarbi krovinių gabenimo linija, jungianti europinę Rusiją su Sibiru ir Tolimaisiais Rytais. Jai tenka 30 % Rusijos eksporto, ja per metus nugabenama 200 tūkst. konteinerių iš Kinijos į Europą. Krovinių kelionė iš Japonijos ir Kinijos iki Vakarų Europos užtrunka 15–25 dienas. Rengiami planai gerinti logistiką, plėsti krovos tinklus. Viena lėtinančių aplinkybių yra ta, kad Rusijos ir Kinijos bei Vakarų Europos geležinkelio vėžės yra nevienodo pločio, todėl reikalingos perkrovos.

Maršrutas

Transsibiro geležinkeliu eina ilgiausi pasaulyje keleiviniai maršrutai – Maskva–Pekinas, Maskva–Vladivostokas, Maskva–Ulan Batoras. Iki 2011 m. juo važiavo dar tolimesnis maršrutas – Charkovas–Vladivostokas (9714 km, 174 val. 10 min.), prie jo dar būdavo prijungiamas vagonas iš Kijevo (jo maršruto rida – 10259 km).

Svarbiausios stotys maršrute: Maskva (Jaroslavlio st.) – Jaroslavlis – Danilovas – Bujus – Šaria – Kirovas – – Permė – Pervouralskas – Jekaterinburgas – Tiumenė – – Omskas – Barabinskas – Novosibirskas – Jurga – Taiga – Anžero Sudženskas – – Bogotolas – Ačinskas – Krasnojarskas – Kanskas – Ilanskis – Taišetas – – Zima – Irkutskas – – Ulan Udė – Užbaikalės Petrovskas – Čita – – – – – Belogorskas – – Birobidžanas – Chabarovskas – Viazemskis – – Usurijskas – Vladivostokas.

Vikiteka: Transsibiro geležinkelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga