Steponas Eitminavičius

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Steponas Eitminavičius (1932 m. rugsėjo 20 d. Šiauliuose – 2000 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje. Palaidotas ) – Lietuvos geologas mokslininkas ir hidrogeologas praktikas, fotografas, visuomenės veikėjas.

Biografija

Kilęs iš senos bajorų giminės. 1943–1950 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1951–1953 m. Vilniaus 1-oje berniukų vidurinėje mokykloje. 1953–1958 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete geologiją, įgijo hidrogeologo specialybę. 1962–1964 m. gilino žinias Leningrado Plechanovo kalnakasybos institute. 1972 m. baigė neakivaizdinę aspirantūrą ir apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos TSR pelkių hidrogeologinės sąlygos ir jų vandens balansas“ (nostrifikuota 1993 m.)

1958–2000 m. Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos (nuo 1991 m. valstybinės hidrogeologijos įmonės „ARTVA“, 1994 m. AB „ARTVA“) bendradarbis, paskutinius 20 metų vadovavo melioracinei hidrogeologijos mokslinei grupei.

S. Eitminavičius buvo didelės erudicijos ir plačių interesų asmenybė. Jis profesionaliai užsiiminėjo menine fotografija – dvi jo meninės peizažo fotografijos tarptautinėse parodose pelnė sidabro medalius. Domėjosi Lietuvos istorija, filosofija, bitininkyste, žirgų sportu. Dalyvaudavo Geologų sąjungos suvažiavimuose.

Nuo 1990 m. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Vilniaus apskrities bajorų vadas.

Darbai

Disertacijoje apibendrino savo ilgamečių mokslinių tyrimų rezultatus. Pagrindinė visos gamybinės veiklos sfera buvo požeminio vandens monitoringas. Didžiąją gamybinės ir mokslinės veiklos dalį jis tyrė melioracijos darbų poveikį požeminio vandens režimo ir balanso formavimuisi ir parengė melioracinį – hidrogeologinį šalies teritorijos rajonavimą, atliko plačius tyrimus tipinėse Lietuvos pelkėse ir jų pagrindu suformavo melioruojamų teritorijų monitoringo pagrindus. Visus darbus ir tyrimus siejo su Lietuvos gamtinės aplinkos ir jos atskirų ekosistemų apsauga. Plačiai žinomi jo tyrimai Švento bei kitų šalies ežerų baseinuose, vertinant bei prognozuojant žemių melioracijos poveikį ežerų ekosistemoms.

Parengė detalų hidrogeologinį pagrindą Trakų istoriniam nacionaliniam bei Gražutės regioniniam parkui. Apibendrino Baltijos regiono melioracijos darbų poveikio gamtinei aplinkai. Savo darbais prisidėjo prie melioracinės hidrogeologijos mokslo plėtros Lietuvoje.

Bibliografija

17 vadovėlių ir monografijų autorius ir bendraautoris, parengė 8 ataskaitas. Svarbiausios:

• Hidrogeologinės pelkių sąlygos, 1972 m. (rusų kalba),
• Pabaltijo regioninė hidrogeologija, 1989 m. (bendraautoris, rusų k.).