Smaiginis šalmas

Smaiginis šalmas, pikelhaubė (vok. Pickelhaube, iš sen.vok. Pickel 'smaigalys; kirtiklis' + Haube 'kepurė') – šalmo pavidalo kepurė ar šalmas su trumpu smaigaliu viršugalvyje. Būdinga XIX a. ir XX a. pradžios Vokietijos kariuomenei, policijai ir gaisrininkams. Dažnai asocijuojama su tų laikų Prūsijos kultūra.

Prūsijos policijos smaiginis šalmas

Smaiginiai šalmai paprastai būdavo daromi iš formuotos virintos odos, kurią dažydavo ir/ar lakuodavo bei apkaustydavo metaliniais apkaustais.

Istorija

Rusijos pėstininkas su smaiginiu šalmu (1862 m.)

Smaiginius šalmus 1842 m. sukūrė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Spėjama, kad vokiškosios pikelhaubės gali būti analogiškų to meto Rusijos kariuomenės šalmų kopija.. Nėra aišku, ar tai buvo nukopijavimas ar lygiagretus nepriklausomas sukūrimas. Ankstyvieji rusiški smaiginiai šalmai turėjo smaigus, kurie paradinėje uniformoje buvo naudojami kaip laikikliai iš arklio ašutų. Taip pat smaigalys buvo naudojamas ir kai kuriuose prūsiškų pikelhaubių modeliuose.

Frydrichas Vilhelmas IV karališkojo kabineto 1842 m. spalio 23 d. įsakymu įvedė pikelhaubes daugumai Prūsijos pėstininkų dalinių. Po to smaiginiai šalmai ėmė plisti kitose to meto susiskaldžiusios Vokietijos valstybėse. Pvz., Oldenburgo didžioji hercogystė priėmė juos 1849 m., Badeno didžioji hercogystė – 1870 m. 1887 m. Bavarijos karalystė tapo paskutine Vokietijos valstybe, priėmusia į karinę uniformą smaiginį šalmą.

Otas fon Bismarkas su karininko kirasiro metaliniu smaiginiu šalmu

XIX a. antroje pusėje smaiginius šalmus ėmė naudoti ir kitos valstybės – įskaitant Kolumbiją, Čilę, Meksiką, Portugaliją, Norvegiją ir Švediją. Smaiginis šalmas padarė įtaką ir kuriant D. Britanijos kariuomenės kamštinius šalmus bei D. Britanijos policijos iki šiol naudojamus šalmus.

Paprastai pikelhaubes gamindavo iš virintos odos, kurią nudažydavo juodai ir sutvirtindavo metalinėmis juostomis (karininkų šalmuose naudodavo paauksuotą ar pasidabruotą metalą). Pikelhaubės viršugalvyje būdavo metalinis smaigas. Ankstyvieji smaiginiai šalmai buvo aukšti, bet vėliau jie darėsi vis žemesni. 1867 m. bandė pikelhaubes palengvinti – pašalinti dalį snapelio ir snapelio formos antsprandžio, bet tas variantas pasirodė nevykęs.

Kai kurių Vokietijos artilerijos dalinių pikelhaubės viršugalvyje turėjo ne smaigus, o strypelius su rutuliukais. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos generolai, štabų karininkai, dragūnai ir Prūsijos gvardijos pėstininkai bei kai kurie pėstininkų pulkai su paradine uniforma ant pikelhaubės smaigalio nešiodavo nuimamą juodą ar baltą .

Rusiški smaiginiai šalmai pradžioje turėjo prie smaigalio pritvirtiną ašutų sultaną, kurio vėliau dalis dalinių atsisakė. Rusiškųjų šalmų smaigai gale turėdavo rutuliuką, iš kurio sturodavo smaigalys. Rusijos kariuomenėje smaiginius šalmus beveik nustojo dėvėti po 1862 m. Iki 1914 m. tokius šalmus išlaikė tik gvardijos kirasirai bei žandarų korpusas. Rusijoje smailių karinių kepurių tradicija išliko ilgiau – TSRS budionovkos išvaizda kiek panašios į smaiginius šalmus.

Kitas būdingas smaiginių šalmų bruožas buvo šalmo priekyje buvusi ornamentinė plokštelės pavidalo ženklas, nurodantis pulką (paprastai valstybę ar provinciją, kurios buvo pulkas). Dažniausiai ženklas buvo su dideliu ereliu išskėstais sparnais – Prūsijos karalystės emblema. Bavarijos, Viurtembergo, Badeno ir kitų Vokietijos valstybių ženklai buvo kitokie. Rusiškų smaiginių šalmų emblema būdavo dvigalvis Rusijos erelis.

Vokietijos kariniai smaiginiai šalmai šonuose, kur tvirtinami pasmakrės dirželio galai, turėjo dvi metalines kokardas. Dešinioji kokarda būdavo nacionalinė (raudona-juoda-balta), o kairioji žymėdavo provinciją, iš kurios būdavo kareivis (pvz., Prūsija – balta ir juoda, Bavarija – balta ir mėlyna).

Metalinius smaiginius šalmus dėvėdavo daugiausia kirasirai, su jais portretams dažnai pozuodavo aukšto rango kariškiai ir politikai. Šiuo šalmus kartais vadindavo „omaro uodegos šalmais“, kadangi segmentinis šalmo antsprandis primena segmentuotą omaro pilvelį. Prūsijos Gvardijos korpuso šalmai būdavo iš tombako su sidabriniais apkaustais. Nuo 1842 m. kirasirų naudoti šalmai būdavo poliruoto plieno su žalvariniais apkaustais.

Kaizeris Vilhelmas II, August von Mackensen ir kiti su smaiginiais šalmais, padengtais audeklinėmis užmautėmis (1915 m.)

Smaiginis šalmas su dengiamąja užmaute

1892 m. buvo įvesta šviesrudė smaiginio šalmo užmautė M1892 Überzug, kurią naudojo manevruose ir kitokioje aktyvioje tarnyboje. Užmaučių paskirtis – saugoti šalmą nuo purvo ir maskuoti jį, nes dėl žalvarinių ir sidabrinių apkaustų „nuogi“ smaiginiai šalmai buvo lengvai pastebimi. Pulkų numeriai būdavo raudonai išsiuvinėti ar uždažyti (nuo 1914 m. rugpjūčio – žaliai) užmautės priekyje. Prūsijos gvardijos smaiginių šalmų užmautės jokių numerių ar kokių papuošimų neturėjo. Nuo saulės užmautės išblukdavo iki rusvumo.
1916 m. ėmė gaminti pilkas (feldgrau) užmautes, nors tada jau daugelis dalinių naudojo paprastus plieninius šalmus (Stahlhelm).

Pėstininkų smaiginiai šalmai iki 1914 m. imtinai būdavo odiniai. Karo metu mažėjo Vokietijos odos atsargos. Pikelhaubes ėmė gaminti iš kitokių medžiagų (pvz., presuoto veltinio, net popieriaus), o 1915 m. ėmė gaminti juos iš plonų plieno lakštų.

Smaiginio šalmo atvaizdus Pirmojo pasaulinio karo metų plakatuose ir karikatūrose dažnai naudojo propagandoje prieš Vokietiją.

Jau pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais paaiškėjo, kad pikelhaubės neatitinka apkasų karo reikalavimų. Odiniai šalmai praktiškai nesaugojo nuo ir , o styrantys smaigai atkreipdavo dėmesį į besislepiančius kareivius. Dėl šių trūkumų ir medžiagų stygiaus buvo įvestas 1915 m. supaprastintas pikelhaubės modelis su nuimamu smaigu. 1915 m. rugsėjį buvo išleistas įsakymas fronte šalmus nešioti be smaigų..

Pradedant 1916 m. pikelhaubes vis labiau ėmė keisti nauji plieniniai šalmai (Stahlhelm), kurie turėjo geriau saugoti galvas nuo skeveldrų. Smaiginiai šalmai tapo paradiniais, kuriuos dėvėdavo vyresnieji karininkai toliau nuo karo veiksmų zonos.

1918 m. žlugus Vokietijos imperijai smaiginiai šalmai buvo išbraukti iš Vokietijos karinės uniformos. Net policija ėmė dėvėti jėgeriškus kiverius. Antrajame pasauliniame kare Vokietijos kariuomenė jau naudojo tik plieninius šalmus.

• Badeno pikelhaubė
• Vokietijos kirasirų pikelhaubė
• Prūsijos dragūnų karininko pikelhaubė
• D.Britanijos Karališkojo Elektros ir mechanikos inžinierių korpuso (Corps of Royal Electrical and Mechanical Engineers) orkestro šalmas

Pikelhaubės šiais laikais

Švedijos Karališkojo leibgvardijos pulko Dragūnų bataliono (Dragoonbatallion) kareivis su ceremoniniu smaiginiu šalmu. To paties pulko pėstininkų batalionas (Guardsbatallion) dėvi juodus smaiginius šalmus.

Pikelhaubės iki šiol yra kai kurių šalių paradinių uniformų elementas. Jas naudoja Švedijos leibgvardija, Portugalijos Nacionalinė Respublikos gvardija, Čilės, Kolumbijos, Venesuelos ir Ekvadoro Karinių akademijų kursantai, Čilės armijos orkestras, Kolumbijos Prezidento apsaugos batalionas. Jordanijos Eismo policija irgi dėvi pikelhaubių variantą. Dabartinės Rumunijos žandarmerija (Jandarmeria Romana)turi raitąjį padalinį, kuris vilkėdamas paradines uniformas dėvi pikelhaubes su baltais pliumažais – ši tradicija perimta iš XIX a.

Taip pat skaitykite

• Budionovka
• Kamštinis šalmas

Vikiteka: Smaiginis šalmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. The German Pickelhaube, 1914–1916, Trenches on the Web web site
2. Military Fashion by John Mollo (New York: G. P. Putnam’s Sons, 1972), page 133 from excerpt cited on What’s the origin of the Pickelhaube spiked hat? from the Axis History Forum
3. The Model 1842 Pickelhaube from the Kaiser’s Bunker web site
4. First World War – Willmott, H.P., Dorling Kindersley, 2003, Page 59
5. World War One German Army -Stephen Bull, page 71-73