Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šiakuhačis (jap. 尺八) – tradicinis japonų medinis pučiamasis muzikos instrumentas (fleita). Paprastai gaminamas iš bambuko, nors dabar gaminamas ir iš plastiko bei medienos.

Dabar egzistuoja apie 20 skirtingų tipų šiakuhačių. Standartinis instrumento ilgis – 54,5 cm. Tai atitinka 1,8 japoniškos pėdos (būtent tuo to kilo instrumento pavadinimas: šiaku – „pėda“, hati – „aštuoni“). Turi 4 skylutes priešakinėje ir vieną užpakalinėje vamzdelio dalyje. Garsas specifinis, unikalus, švelnus, mistiškas.

Šiakuhačio melodija

Bambukinė fleita iš Kinijos į Japoniją pateko VI a. Tačiau dabartinis šiakuhačis gerokai skiriasi nuo kinų siao. Viduramžiais šias fleitas naudojo dzen budizmo Fuke mokyklai priklausę mokiniai – jie šiakuhačiu atlikdavo praktiką (ant galvos užsidėdavo specialius krepšius ir eidavo grodami). Kitos dzeno mokyklos taip pat taikydavo meditaciją grojant šiakuhačiu, kuri bendrai vadinasi suidzenu. Pasaulietinėje muzikoje išskiriami trys grojimo šiakuhačiu žanrai: honkjoku (solinis), sankjoku (ansamblis kartu su ir šamisenu) bei šinkjoku (šiuolaikinės kompozicijos).

Sintezuotos šiakuhačio melodijos plačiai naudojamos įvairių Vakarų atlikėjų.

Panašūs instrumentai

Kena