Senovės Egipto dailė

Senovės Egipto dailė – tai menas, paremtas labai griežtais kanonais, kurių tobulėjimas formavo Egipto kultūrą. Dailė buvo gana įvairi. Egiptiečių meninis stilius susidėjo iš kapų, šventyklų puošybos bei įvairių daiktų apipavidalinimo.

Senovės civilizacija: Senovės Egiptas (Kemet)
Istorija • Valdovai • Religija
Menas: architektūra,
dailė, muzika, literatūra.
Raštas • • Kalendorius

Dievai Ozyris, Anubis, ir Horas, kapo freska

Tutmozis III, žudantis savo priešus. Reliefas ant septyniolikto pilono Karnake

Kapų ir šventyklų puošyba

Senovės Egipte jau nuo Senosios karalystės laikų didikų ir faraonų kapai buvo ištapomi įvairiausiomis freskomis, vaizduojančiomis žmonių bei dievų gyvenimą. Norėdami papuošti šventyklą ar kapą freskomis egiptiečiai pirmiausia pasidarydavo eskizus ant papiruso lakšto, tokių eskizų rasta nedaug, tačiau juose puikiai matoma, kokia tvarka kiekvienas vaizduojamas objektas turėjo atrodyti. Ankstesniais laikais tapyba buvo neatsiejama nuo skulptūros ir reljefo, o Naujoje karalystėje jau tapo atskira dailės šaka.

Visuose paveiksluose buvo griežtai išlaikomos kūno proporcijos. Žmogaus figūrą nuo pakaušio iki pėdų, reikėjo pavaizduoti 18 langelių aukščio tinklelyje. Po du langelius buvo skirta veidui ir kaklui, šeštojo linija žymėjo liemens pradžią. Strėnos ir klubai užėmė tris langelius, o kojos – aštuonis. Delnui ir kulnui užteko vieno langelio. Ranka užėmė penkis vertikalius, pečiai – šešis horizontalius, pėda – tris langelius.

Dievai buvo vaizduojami aukštesni už žmones. Mirtingas žmogus ar faraonas tesiekdavo dievybės pečius. Moterys buvo vaizduojamos žemesnės už vyrus, o vaikai bei vergai būdavo patys mažiausi, neretai jie tesiekdavo pagrindinės figūros pvz, vyro kelius bei buvo labai liesi ir vos matomi. Tai pabrėžė jų nereikšmingumą. Miręs faraonas galėdavo susilyginti savo dydžiu su dievais. Tokių pavyzdžių matome Luksoro, Karnako, Medinet Habu šventyklose. Visos figūros būdavo vaizduojamos pasisukusios šonu veidus bei pėdas, o pats kūnas atsuktas priekiu. Kapuose ir šventyklose vaizduojama daugybė apsikabinusių, besilinksminančių žmonių. Nevengta netgi nepadorių scenų vaizdavimo.

Šventyklose vyravo religinio bei militaristinio žanro siužetai. Buvo vaizduojama kaip faraonas vienas ar su sūnumis bei žmonomis aukoja dievybėms arba kaip faraonas lekia karo vežime, o po juo guli nebegyvi priešai. Faraono vaidmens pabrėžimas buvo ypač ryškus šventyklų puošyboje.

Faraonų amžinumas

Faraonai buvo vaizduojami pagal tą patį šabloną. Jie buvo jauni, stiprūs, raumeningi vyrai, turintys tuos pačius veido bruožus. Jų veidus puošė rami tarsi paslaptinga šypsena.

Senovės Egipte manyta, kad faraonai yra tos pačios kraujo šakos giminaičiai, todėl jie visi yra vienodi savo išvaizda. Tik XVIII dinastijos pabaigoje faraonas Echnatonas (apie 1353–1336 m. pr. m. e.) pakeitė faraonų vaizdavimo šabloną. Jo laikais valdovas tapo nebetoks išvaizdus. Echnatonas vaizduotas kaip sergantis, negražių, šokiruojančių bruožų vyras. Pabrėžtas jo pilvas bei ilgos galūnės. Toks menas vadintas realistiniu. Taip pat imta vaizduoti egiptiečius su ištemptu pakaušiu, tai tapo tartum mada. Amarnos lakotarpiu vienintelį kartą Sen. Egipto istorijoje faraonas su žmona pavaizduoti buitinėje aplinkoje, žaidžiantys su savo vaikais.

Toks valdovo ir jo žmonių vaizdavimas tęsėsi iki pat Amarnos reformos pabaigos, vėliau grįžta prie senojo šabloninio faraonų vaizdavimo.

Amarnos laikotarpio menas

Pagrindinis straipsnis – Amarnos menas.

• Echnatono motina, Egipto karalienė Tija
• Faraono Echnatono skulptūra
• Echnatonas, Nefertitė ir jų vaikai
• Nefertitės biustas

Daiktai

Moters portretas ant sarkofago iš Fajumo. Karališkasis Škotijos muziejus

Kapuose ir šventyklose bei gyvenvietėse randama daug įvairiausių namų apyvokos ar religinio turinio daiktų. Senovės Egipte visi daiktai buvo pažymimi savininko vardu. Daiktai buvo gaminami (daugiausia brangūs) iš geros kokybės medžiagų, stiklo, aukso ir pan… Jie būdavo išraižomi įvairiausiais ornamentais, juose gausu paveikslėlių, kurių pasitaiko ir ant valdovų ar didikų kapų sienų. Didžiule meistryste pasižymėjo senosios pergamentinės knygos, kuriose gausu paveikslų, gražiais – meniškai išrašytų tekstų hieroglifais.

Ptolemėjų laikai

Egiptą užkariavus graikams menas įgavo šiek tiek graikiškos įtakos. Ant sarkofagų imti vaizduoti tiksliai ištapyti mirusiųjų atvaizdais, tai ypač puikiai matoma ant Fajumo sarkofagų. toks vaizdavimo principas buvo artimai susijęs su protėvių kultu. Lentelės su mirusųjų atvaizdais iki asmeniui mirštant būdavo laikomos namuose dažniausiai kaip portretai, o kai žmogus mirdavo šį portretą įstatydavo į mumiją arba sarkofagą, ties velionio galva. Taip pat imama vaizduoti žmones apsirengusius graikiška, o vėliau ir romėniška mada.

Romos laikais šalia tradicinės egiptietiškos meno mados įsitaisė ir romėniškoji. Egiptas ėmė prarasti savo išskirtinumą.

Literatūra

• C. Aldred. Egiptiečiai. – Vilnius: Alma Littera, 2001. –

Nuorodos

Vikiteka: Senovės Egipto dailė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Puslapis apie Senovės Egiptą bei Forumas