Senovės Egipto muzika pasižymi panašiomis melodijos gairėmis į visus Mesopotamijos ir šių laikų arabų kraštus Iš Senovės

Senovės Egipto muzika – pasižymi panašiomis melodijos gairėmis į visus Mesopotamijos ir šių laikų arabų kraštus. Iš Senovės Egipto muzikos išsivystė šiuolaikinė islamiškų kraštų tautinė muzika.

Senovės civilizacija: Senovės Egiptas
(Kemet)

Istorija • Valdovai • Religija

Menas: architektūra,

dailė, muzika, literatūra.

Raštas • • Kalendorius

Muzikos istorija

Senovės Egipto laikais, ypač Viduriniosios ir Naujosios karalystės laikais, muzika pasiekė savo apogėjų. Tai buvo patys šviesiausi laikai visoje šiaurės Afrikoje, kai klestinti kultūra nešė naujoves net į pačius nuošaliausius kampus.

Senovės Egipto ir Nubijos (dabartinio Sudano) senoji muzika yra panaši, todėl ir muzikos instrumentai mažai kuo skyrėsi. Muzika buvo daugiabalsė ir vienbalsė. Dainininkai atlikdavo dainas kaip ištisas poetines litanijas, todėl muzikiniai instrumentai atstodavo tik foną. Tais laikais svarbiau buvo kaip atlieki dainą, o ne kuo ją atlieki. Senoji muzika buvo minorinė be pustonių, daugiausia bruožų.

Instrumentai

Instrumentinė muzika pagrindą sudarė tik per religines apeigas. Daugiausia per dievo Amono šventę, švęstą Karnake. Tada moterys, eidamos procesijos priekyje barškindavo tarškynes – sistrus. Denderoje (Aukštutiniame Egipte) sistrai buvo laikomi deivės Hatoros instrumentais.

Tai išlenktos kilpos, masyvios tarškynės, turinčios gerai apčiuopiamą rankeną, neretai išgražinamą hieroglifų tekstais ar mitologiniais piešiniais. Sistro kilpoje būdavo perveriama nuo vieno iki keturių vielinių sijų ant kurių sukabindavo slankiojančias kaladėles, kurios daužydamos viena į kitą sukeldavo nemalonų ausiai garsą.

laikanti **sistrą,** iš jos šventyklos .

Kitas svarbus instrumentas buvo arfos. Tai labai paplitęs instrumentas visoje šiaurės Afrikoje: nuo Maroku iki Aksumo karalystės. Šiuos instrumentus žmonės perėmė iš Mesopotamijos gyventojų ir laikui bėgant pavertė juos sudėtingu ir subtiliu instrumentu, kuriuo grodavo tiek profesionalai, tiek linksmintojai, tiek mėgėjai.

Arfos turėdavo nuo 8 iki 12 stygų, padarytų iš gyvulio žarnų, jas gerai išdžiovinus. Arfų pagrindas būdavo medinis, raižytas dievų atvaizdais. Viename kapo piešinyje rasta arfa, kurios šonai dekoruoti leopardo oda. Todėl tokie instrumentai nebuvo neturtėlių džiaugsmui. Plačiojoje ikonografijoje arfomis skambinančius vaizduojama įvairias dievybes: pradedant krokodilagalviu dievu Sobeku ir baigiant liūtagalve deive . Taigi kas groja arfa neturėjo esmės, nes ją leista groti tiek vyrams, tiek moterims. Grojama buvo sėdint, stovint arba klūpint.

Senovės Egipto ir Nubijos bei Aksumo muzikoje ypač populiarūs perkusiniai instrumentai, ypač karkasiniai būgnai. Tačiau, šie instrumentai buvo būdingi daugiausia vakarų Afrikai.

Pučiamieji instrumentai

muzikantės su arfomis ir šokėjos iš Naujosios Karalystės

Kaip ne keista, tačiau pučiamieji instrumentai šiaurės Afrikoje buvo populiarūs tik Egipte ir Maroke (pastarajame, tik nuo pirmųjų arabų įsiveržimų). Tarp pučiamųjų instrumentų Egipte daugiausia grota trimitais ir fleitomis. Trimitai buvo retesni ir naudojami daugiausia karališkųjų asmenų ar per laidotuves. Vienas trimitas buvo rastas atidarius Tutanchamono kapą. 1939 m. jo garsas buvo įrašytas. „Muzikanto Hanso Hykmano teigimu, šis instrumentas leido kimų, galingą garsą, panašų į viduramžių trombono ar archainio rago, kurį minėjo Plutarchas, tvirtindamas, kad šių instrumentų garsas primena asilų bliovimą.“ Faraono Tutanchamono kape buvo rasta daug įvairių muzikos instrumentų: trimitų, ragų, fleitų, sistrų, arfų ir kitų. Paprastosios nendrinės fleitos buvo viengubos arba dvigubos. Dvigubos fleitos Senosios karalystės laikais buvo gaminamos iš dviejų papiruso nendrių, kurias surišdavo linine virve, taip padarant vieną. Tačiau nuo Viduriniosios karalystės laikų, taip jau nebebuvo daroma, nes imta ieškoti storų papirusų stiebų arba tarpusavyje suaugusių nendrių. Neretai grota iškarto dviem instrumentais, nors šie ir būdavo palaidi, taip buvo išgaunamas skirtingas garsas, nuo labai žemo iki spiegiančiai aukšto. Fleitos savo dydžiu galėjo būti labai nevienodos. Kapų piešiniuose iš Aksumo (dab., Etiopija) bei Egipto muzikantai groja labai ilgomis fleitomis. Norint jomis groti muzikantas turėdavo pritūpti arba atsisėsti. Taip pat būta ir mažučių, vos keliolika centimetrų siekiančių, fleitų. Be fleitų naudoti ir dvigubi klarnetai bei dvigubi obojai. Nors jie buvo ne tokie populiarūs kaip paprastosios nendrinės fleitos.

Literatūra

M. Fagan „Didieji pasaulio išradimai“, Alma litera, Vilnius, 2005 m.
Gros de Beler „Tutankhamun", Moliere, Paryžius, 2001 m.

Nuorodos

http://www.phmusic.gov.eg/ 2009-06-21 iš Wayback Machine projekto.