Saulė (deivė)

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Kitos reikšmės – Saulė (reikšmės).

Saulė (latviškai Saule) deivė lietuvių ir latvių mitologijose.

Gintaro skridinys, neolitas, 3096-2885 pr.m.e, Lietuva. Spėjama, vaizduoja Saulę.

Apeiginė saulė, XX a. pr. Palūšė, Ignalinos rajonas

Lietuvoje įvairius koplytstulpius, paminklus puošia senovinis Saulės simbolis

Tai viena galingiausių dievybių, gyvenimo ir vaisingumo, šilumos ir sveikatos deivė. Saulė - nelaimingųjų, ypač našlaičių, globėja. Saulė minima viename iš ankstyviausių lietuvių mitologijos šaltinių. Pagal slavišką Jono Malalos kronikos (1261 m.) vertimą, galingas kalvis Teliavelis padarė Saulę ir užmetė ją ant dangaus. Jeronimas Prahiškis (apie 1369-1440 m.), kuris praleido trejus metus versdamas Lietuvą į krikščionybę vėliau aprašė mitą apie pagrobtąją Saulę.

Saulės tikėjimas susiformavo matriarchato laikotarpiu, kai dar viešpatavo grupinės santuokos, kai tuoktis galėjo broliai su seserimis, kartais ir tėvai su vaikais. Kad Saulė siuntė piršlius pas Mėnulį, taip pat nurodo, matriarchato laikus, kai viešpatavo paprotys moterims rinktis vyrą ir siūlyti tuoktis. Kai kur sakoma, kad Saulei meilinosi jos broliai Ryto ir Vakaro žaros – juodas ir baltas žirgas.

Vadinta: šviesioji, švitrioji, meilioji Saulelė. Deivė, dangaus šeimininkė, gyvybės teikėja. Saulei šviečiant, retai pasirodančios blogos dvasios, demonai. Ji ištirpdo sniegą ir ledą, neleidžia šalčiui sušaldyti medžių, išaugina gražius žmones. Ji visus žmones lygiai mylinti, visiems lygiai šviečianti. Saulės gyvenimas laikytas amžinu, niekad nesibaigiančiu. Ji gimsta žiemą ir toliau auga, bręsta visą metų ratą, kol vėl grįžta žiema. Saulė, jos šviesa ar aukso spalvos substancija, pasklidusi žmonių pasaulyje, – tai folkloro aukso rasa, indai ir t. t.

Laikais, kai rankiojimas ir medžioklė buvo pagrindiniai verslai, Saulė vaizduota daugiausia pavidalu. Dainose pasirodo elnias devyniaragis kaip nauja Saulė, ištirpdanti ledus. Vėliau, kaplinės žemdirbystės laikais vaizduojama kaip mergina ilgais auksiniais ar linų spalvos plaukais, su linų žiedų vainiku, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs Mėnulis. Kitur vaizduojama su auksine karūna ant galvos, apsirengusi ilgais auksiniais drabužiais, su skraiste ant pečių. Dar kitur vaizduota gražia ir paprasta moterimi, auksakase, apsisiautusia žibančiu apsiaustu. Saulė dirbanti įvairius darbus: verpianti, , skalbianti, sodinanti sodą, daržą, semianti jūroje vandenį, raikanti duoną, skaičiuojanti žvaigždes. Ji kartais šypsosi, juokiasi, kartais liūdi, verkia, rauda kruvinomis ašaromis.

Saulės ženklai Lietuvoje yra vieni seniausių – tai lygūs arba ornamentuoti skritinėliai, amuletai, spinduliuoti apskritimai, rombai. Žalvario amžiuje pasirodė saulinės apvalios segės ir įvijiniai smeigtai. Saulę reiškė įvairaus pavidalo svastikos. Saulė – šešiakampė segmentinė žvaigždė – labai populiari liaudies mene (architektūroje, prieverpstėse, paminkluose ir t. t.). Ji galėjo būti ir Perkūno simbolis. Roželė – Saulės ir pasaulio medžio ženklas mūsų juostose bei audiniuose.

Lietuviai Saulę labai mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas. Buvo draudžiama rodyti į ją pirštu, rodyti jai liežuvį, pamėgdžioti, nes Saulė galinti supykti ir nubausti. Geri žmonės būdavo palyginami su Saule.

Saulei tekant, buvo atliekami patys svarbiausi darbai, pradedami visi žygiai, per vestuves jaunikis pas nuotaką vyksta, nuotaka iš savo gimtųjų namų pas vyrą keliauja, skersdavo gyvulius. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus, bijodami, kad jiems nepakenktų . Iki saulės nusileidimo žadindavo ligonius, kad Saulė nenusineštų jų gyvybės – jei nemirė iki Saulės nusileidimo, reiškia sulauks saulėtekio. Miegas, leidžiantis saulei, buvo vadinamas Saulės miegu.

Sunku būtų rasti tautą, kurios mitologijoje Saulei nebūtų skiriama ypatinga reikšmė. Lietuvių tautosakoje ji dažnai minima, tačiau didesnė reikšmė teikta valstiečių tikėjime, ypač piemenėlių maldelėse. Latviai Saulei teikė didesnę religinę reikšmę nei lietuviai. Dangaus ir šviesos Deivė, gėrio ir gyvybės dievybė.

Legendos

Saulė ir mėnulis laikomi sutuoktiniais, o žemė ir žvaigždės – jų vaikais. Šiandien dangaus pora yra išsiskyrusi ir todėl niekad nepateka ir nenusileidžia kartu. Jų nesantarvės priežastys aiškinama dviejuose mituose, vienas iš jų atsispindi liaudies dainose. Vieną iš senųjų padavimų apie Saulę ir Mėnulį pėdsakų yra užrašęs ir paskelbęs Liudvikas Rėza („Dainos oder Litauische Volkslieder“. Keonigsberg, 1825):

Menu Saulužę wede,

Pirma pawasareli.

Sauluzė angsti kelės;

Menuzis atsiskyre.

Menu wiens waiksztinejo.

Auszrinę pamilejo.

Perkuns didej supykęs

Ji kardu pardalijo.

Ko Sauluzės atsiskirej?

Auszrinnę pamilejej?

Wienu naktij waiksztinėjej?

Szirdis pilna liudnibės.

Lietuvių poezijoje dangaus kūnų – žmonių paralelizmų – yra nedaug, kalendorinėje poezijoje – tik vienas tipas – LDK Kl (Misevičienė V. (1972). Darbo dainos. Kalendorinių apeigų dainos//Lietuvių liaudies dainų katalogas. Red. A. Jonynas. Vilnius). Jį sudaro 3 variantai. Štai vieno jų fragmentas:

Ein saulelė aplinkui dangų,

Oi kupola kupolėli,

Aplinkui dangų mėnulio kelti,

Oi kupola kupolėli.

- Kelkis, mėnuli, kelkis, šviesusis,

Oi kupola kupolėli!

Jau aš šviesi, seniai kėliausi,

Oi kupola kupolėli,

Ir nušviečiau visą svietą,

Oi kupola kupolėli:

Seną jauną, mažą ir didį,

Oi kupola kupolėli.

Tai – Joninių daina. Šios šventės apeigose saulei buvo skiriamas didelis dėmesys. Dainoje saulė vaizduojama kaip personifikuota būtybė. Ji ne tik apšviečia žemę, bet ir žadina mėnulį. Antroje dainos šakoje analogiškai vaizduojami žmonės. Saulę atitinka martelė, o mėnulį – šešuras. Tokio pobūdžio paralelizmai, reikia manyti, siejasi su mitopoetine dangaus sferos ir jos kūnų samprata.

Yra sakmė, kad labai seniai Saulė ir Mėnulis gyvenę viename namelyje, įsimylėję vienas kitą ir pirmiausia susilaukę dukters Žemės. Po kurio laiko susipyko ir norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalyti dukters. Tada Dievas pasiuntė Griausmą, kuris taip patvarkęs: dieną į Žemę žiūrės Saulė, o naktį – Mėnuo. Taip jie iki šiol ir pildo Dievo valią. O kai jie abu nori žiūrėti į Žemę, tai griausmas vieną kurį nuvaro.

Anot kitų mitų, Saulė su Mėnuliu, neįstengdami pasidalyti dukters Žemės, ėję lenktynių: kuris pralenksiąs, to ir būsianti duktė. Lenktynes laimėjusi Saulė, todėl ji į Žemę žiūrinti dieną.

Literatūra

Vikiteka: Saulė (mitologija) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Saulė. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 294 p.