Samurajai

Samurajus (jap. 武士　buši – „karys“; 士 / 侍 samurai <- 侍う samurau – „tarnauti“; 士とま – shitoma) – Japonijos XII–XIX amžiuje gyvavusio feodalinio karinio luomo atstovas. Samurajai visą gyvenimą atiduodavo dvasiniam ugdymui, kovai.

Japonų samurajus su šarvais, XIX a. septintas dešimtmetis. fotografija

Dauguma samurajų tarnavo japonų aristokratijai, buvo japonų kunigaikščių daimio vasalai; tik kai kurie iš jų turėjo žemės. Labiausiai privilegijuotieji, – , – buvo šiogūnų tiesioginiai pavaldiniai. Samurajai vadovavosi elgesio kodeksu , karo tarnybą laikė vieninteliu jiems derančiu verslu, niekino mirtį.

Istorija

Samurajų luomas iškilo ir susiformavo 11-12 a (vėlyvajame Heian laikotarpyje) trijų tuo metu Japonijoje pagrindinių klanų, – , ir , – karų dėl žemės metu. Kai kurie turėjo ryšių su valdančiąja kasta, kiti buvo samdiniai. Samurajai buvo labai lojalūs savo daimio (kunigaikščiams), mainais už tai gaudami žemių ir galios. Kiekvienas daimio savo ruožtu naudojosi samurajais, kad apgintų savo žemes ir išplėstų jų valdas.

Ilgainiui samurajai tapo puikiais kovotojais tiek raiti, tiek ir ant žemės. Mokėsi beginklės ir kovos su ginklais. Ankstyvieji kariai pabrėždavo kovą su lanku ir strėlėmis, „artimai“ kovai ir priešininkų nukirsdinimui naudojo kardus. Kamakuros laikotarpiu kovos su mongolais XIII a. pakeitė samurajų kovos stilių. Jie ėmė dažniau naudoti kardus, ietis ir naginatą, galiausiai raitą kovą pakeitė kova ant žemės.

Tuo metu atsirado samurajų kodekso užuomazgos. Idealiu samurajai vadino karį stoiką, kuris laikėsi šio kodekso, karys taip pat turėjo būti drąsus, garbingas ir ištikimas gyvybei. Ritualinė savižudybė seppuku laikyta kaip alternatyva ar pralaimėjimui. Tada labai sureikšmintas kardo kultas.

Kariams buvo suteikta privilegija nešioti du kardus (daisho), taip pat jiems buvo leista bet kuriuo metu nužudyti jį įžeidusį pilietį. Ilgasis kardas (daito – katana) buvo daugiau nei 60 cm ilgio, trumpasis (shoto – vakizaši) – 30-60 cm ilgio.

Pasibaigus feodaliniams vidaus karams, XVII amžiaus pradžioje suvienijus Japoniją, luomo reikšmė ėmė smukti. Edo laikotarpiu (1603–1867) iš samurajų buvo atimtas tiesioginis kaimų valdymas, juos perkėlė į miestą ir suteikė valdininko atlyginimą. Taip pat buvo leista užimti valdininko vietas. Samurajai tapo valstiečių bruzdėjimų malšintojais, dalis tapę roninais, ėmė verstis amatais ir prekyba. Tačiau XIX amžiaus viduryje vis dar buvo apie pusę milijono samurajų.

Žemesnio rango samurajai, kurie troško pakilimo ir suvokė XIX a. įsiveržusių Vakarų jėgų nacionalinius tikslus, prisijungė prie judėjimo prieš Tokugavų režimą. Vakarų Japonijos (Čiošiu ir Sacuma sričių) samurajų sukeltas sukilimas 1867 m. nuvertė šiogūną. Tokiu būdu eiliniai samurajai stipriai prisidėjo prie Meiji restauracijos.

Kai 1871 m. oficialiai panaikintas feodalizmas, samurajų luomas buvo panaikintas, tačiau jie padėtį išsaugojo, tapdami , , karininkais.

Nepatenkinti buvę samurajai 1877 m., valdant Takamori Saigo, Satsuma srityje prisidėjo prie , tačiau naujai suformuota nacionalinė kariuomenė greitai juos numalšino.

Samurajaus kodeksas

Pagrindinis straipsnis:

Septyni pagrindiniai samurajaus kodekso principai:

• 義 – Gi – Teisingumas.
• 勇 – Yu – Drąsa
• 仁 – Jin – Geranoriškumas sugebėjimas derinti savo ir kitų interesus.
• 礼 – Rei – Pagarba.
• 誠 – Makoto arba 信 – Shin– Sąžiningumas.
• 名誉 – Meiyo – Šlovė.
• 忠義 – Chūgi – Ištikimybė.

Kitos reikšmės

Samurajumi kartais vadinamas teisėtai į kompiuterinę sistemą įsilaužti pasamdytas hakeris. Teisėtai įsilaužti bandoma tikrinant sistemos patikimumą, turint teisėsaugos leidimą (tiriant nusikaltimą) ir kitais panašiais atvejais.

Šaltiniai

• „Lietuvos Tarybinė enciklopedija“, X tomas; Vilnius, 1983.
• Bušido kodekso angliškas vertimas

Vikižodynas

Vikiteka: Samurajus – vaizdinė ir garsinė medžiaga