Renesanso muzika

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Renesanso muzika – renesanso epochos muzika, prasidėjusi XIV a. ir trukusi apie 200 metų.

Renesanso epochoje suklestėjo pasaulietinė muzika. Europoje vykusios permainos sukūrė naują ne tik politinę, bet ir dvasinę situaciją. Beveik visos muzikinės naujovės nuo XIV a. vyko pasaulietinėje muzikoje, tuo tarpu bažnytinė muzika išliko konservatyvių pažiūrų ilgus šimtmečius. Ypač ištobulėjo daugiabalsis polifoninis dainavimas ir giedojimas. Susiformavo nauji vokaliniai žanrai (pvz., madrigalas).

Bažnytinė muzika

Nyderlandų mokykla

Pagrindinis straipsnis – Nyderlandų mokykla (muzika).

Vienos ryškiausių muzikos naujovių Renesanso epochoje susijusi su iš Nyderlandų kilusiais kompozitoriais, todėl muzikinis Renesansas paprastai siejamas su XV a. Nyderlandų polifonijos mokykla (arba franko-flamandų, prancūzų-flamandų). Viduramžiais atsiradęs polifoniškumas įgavo begalę griežtų taisyklių, todėl pati muzika kartais primindavo tiesiog sausą garsų schemą. Renesanso metu buvo atsisakyta šių schemų, arba imta jas įprasminti kitokiu turiniu. Pati Nyderlandų mokykla kūrybiškai pritaikė iki šiol galiojančias gan griežtas kontrapunkto taisykles, daugelis Nyderlandų kompozitorių sukurtų kūrinių vertingi ne tik techniniu, bet ir meniniu požiūriu.

XV a. kūrė du žymūs Nyderlandų mokyklos atstovai: Johanesas Okehemas ir Jakobas Obrechtas. Abu dirbo Antverpene, kūrė bažnytinę muziką: jai buvo būdingas stiliaus aiškumas, saikingas emocingumas, aiškiai išdėstyti balsai.

Žymiausias Nyderlandų mokyklos atstovas − Orlandas Lasas. Dar jam gyvam esant jo kūriniai susilaukė didelės šlovės. Kaip kompozitorius jis buvo labai išradingas, griovė polifonijos taisykles savo kūriniuose, sumažindamas ar padidindamas intervalus, taikydamas netikėtus tonacijų gretinimus, disonansus, dinaminius kontrastus.

Romos ir Venecijos mokyklos

Po Nyderlandų ryškiausios polifonijos mokyklos gyvavo Italijoje − Romoje ir Venecijoje. Romos mokykla buvo konservatyvi. Jos žymiausias kompozitorius buvo Palestrina. Jis ištobulino polifoninį stilių (be pritarimo), vienas pirmųjų ėmė kurti homofoninę muziką (vienas balsas vyrauja, kiti pritaria).

Venecijos mokykla buvo kiek pažangesnė nei Romos: joje kurta ne tik vokalinė, bet ir vargonų muzika, taip pat toli pažengė ir muzikos teorijos mokslas. Venecijoje gausiai buvo naudojami vargonai, instrumentinė muzika. Būtent instrumentinio pritarimo lydimos chorų giesmės sudarė Venecijos muzikos stiliaus pagrindą, vėliau paplitusį visoje Europoje.

Pasaulietinė Renesanso muzika

Ji buvo paplitusi nevienodai, skyrėsi žanrai. Didžiojoje Europos dalyje buvo paplitę šansonai (pranc. dainos), tačiau iš esmės šitaip buvo vadinamos įvairių formų ir stilių dainos, tiek vienbalsės, tiek daugiabalsės, o jų pagrindinė tema buvo meilė. Ypatingai pasaulietinėmis dainomis garsėjo Italija, apie XV a. ten klestėjo dvi dainų rūšys − ir vilanelos. XVI a. susiformavo kur kas rimtesnis pasaulietinis žanras − madrigalas. Nemažai muzikos šiam žanrui kūrė Nyderlandų mokyklos meistrai, o žodžiai būdavo žymių poetų, pvz., Petrarkos, . Patys madrigalai buvo rimtos meilės dainos, neretai su filosofine potekste, giedotos aukštuomenės sluoksniuose, labiau išprususių žmonių tarpe, o XVI a. pabaigoje imti atlikti ir koncertuose, tapo sudėtingesni. Nors iš pradžių madrigalai buvo paprastučiai polifonijos keturbalsiai kūrinukai. XVI a. antrojoje pusėje pradėti kurti 5, 6 balsų madrigalai nedaug nusileido motetams, tad juos kūrė ir Palestrina, ir O. Lasas, ir menkiau žinomi kompozitoriai. XVII a. madrigalas ima sparčiai keistis, peraugo į barokinę ariją ir kamerinę kantatą. Ypač naujoviški tapo Luko Maurencijaus, K. Monteverdžio, K. Džiazualdo kurti madrigalai ir į juos panašūs kūriniai. To pasekmė buvo madrigalo tapimas virtuoziniu kūriniu, kurį atlikdavo profesionalūs dvarų muzikantai. Turinyje atsirado dialogai, veikėjai, nedideli siužetai.

Paprastai renesanso vien instrumentiniai kūriniai buvo nedidelės apimties, taip pat mažas buvo ir tradicinis renesanso orkestras. Populiariausi Renesanso epochos instrumentai: violos, liutnios, trombonai, valtornos, smuikai, klavesinai, įvairiausi ragai.

Klaudijus Monteverdis (1567-1643)

K. Monteverdis − vėlyvojo Renesanso madrigalistas, operų kūrėjas. Gimė Italijoje, Kremonoje. Pats miestas garsėjo tokiais styginių meistrais kaip Stradivarijus, Andrea Amatis, Antonio Amatis, Dž. Gvarneris. K. Monteverdis siejamas su seniausiais madrigalo pavyzdžiais ir operos meno suklestėjimu, nepaisant fakto, jog pirmąją operą parašė Peris („Dafnė“, XVI a. pab.). K. Monteverdį išgarsino jo pirmosios operos − „Orfėjas“ (1607 m.) ir „Ariadnė“ (1607 m.). „Orfėjas“ yra laikomas tikrosios operos istorijos pradžia. Tais laikais negirdėtas dalykas buvo pastarosios operos orkestras, buvęs ne tik didelis, bet ir įvairus. Operos žanro atsiradimas siejamas su naujos epochos muzikoje pradžia − baroku.