Reduplikacija

Reduplikacija (lot. reduplicatio – 'sudvejinimas') – žodžio arba jo dalies atkartojimas.

Kai kuriose senovės indoeuropiečių kalbose reduplikacija vartota kaip tam tikrų veiksmažodžių lyčių pagalbinė raiškos priemonė. Pvz., sanskrite reduplikacija būdinga III klasės veiksmažodžiams (sṛ- > sisarti „srūna“), perfektui (muc- > mumoca „yra paleidęs“), desideratyvui (vac- > vivakṣati „nori kalbėti“).

Lietuvių kalboje reduplikacija pasitaiko ištiktukuose („kukū“, „rarapt“), sudurtiniuose žodžiuose („mažmožis“, „kartkartėmis“), archajiškos darybos žodžiuose („papartis“, „vieversys“, „vievesa“). Žodžio reduplikacija būdinga būdiniui („bėgte bėga“), norint pabrėžti intensyvumą („tada graži graži buvai“, „labai labai senas“), daugiskaitos kilmininku reduplikuoti žodžiai pažymi išskirtinumą, sustiprina ypatybę (dainų daina, senų senovėje, gražių gražiausias, stiprių stipriausias), taip pat reduplikuojama deminutyvais (vargas vargelis, darbas darbelis) ir kt.

Žodžio reduplikacija dažna daugelyje pasaulio kalbų norint pabrėžti veiksmo, savybės kokybę arba daikto gausą, pvz., indoneziečių orang „žmogus“, orang-orang „žmonės“, turkų zaman („laikas“), zaman zaman („kartais“, plg. „kartkartėmis“), hindi rang („spalva“), rangbirang („margas“).

Dar pasitaiko reduplikacija, kai atkartojamo žodžio pirmas garsas pakeičiamas. Dažniausiai tokio pobūdžio reduplikacija turi menkinamąjį pobūdį arba nurodo pirmam žodžiui artimų reikšmių aibę: „kiškis piškis“, turkų yeşil meşil („kažkoks žalias “), hindi pyār-vyār („meilė-seilė“).

Šaltiniai

1. Reduplikacija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 523