Povilas Butkevičius (1923)

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos . Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje .

Povilas Butkevičius (1923 m. gegužės 26 d. Kaune – 1985 m. balandžio 4 d. Kaune) – Lietuvos gydytojas, visuomenės veikėjas, politinis kalinys, humanistas.

Povilas Butkevičius

Biografija

Gimė inteligentų šeimoje. Tėvas Pranas Butkevičius – Lietuvos kariuomenės karininkas, motina Marija Grineveckaitė-Butkevičienė – moterų ir vaikų ligų gydytoja. Tėvai rūpinosi sūnaus mokymu: jis buvo leidžiamas į karininkų vaikams įsteigtą darželį, vėliau privačiai mokomas muzikos ir užsienio kalbų.

1932 m. įstojo į Jėzuitų gimnaziją Kaune, kurią baigė 1940 metais. Mokydamasis gimnazijoje daug bendravo su mokytojais B. Juška ir K. Bauba, kurie darė įtaką P. Butkevičiaus pasaulėžiūrai.

1940 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Studijuodamas įsitraukė į antisovietinio pasipriešinimo organizavimą. 1941 m. birželio 22 d. vakare įsijungė į Zanavykų g. mokykloje organizuoto sukilimo štabo veiklą, gavo ginklą ir saugojo štabą, o sekančią dieną patruliavo štabo nurodytuose miesto rajonuose. Vėliau, vokiečiams nušalinus Laikinąją Vyriausybę, kun. R. Liutkio vadovaujamame būryje vykdė antinacinio pasipriešinimo veiklą, studijavo Medicinos fakultete.

1943 m. kovo mėnesį uždarius Vytauto Didžiojo universitetą, išvyko į Šiaulius, kur mokėsi Prekybos institute. Tais pačiais metais nutraukęs studijas, įstojo į Jėzuitų vienuolyną. Vis dėlto, susirgęs plaučių tuberkulioze, buvo priverstas iš vienuolyno išeiti ir gydytis Raudono kryžiaus sanatorijoje Panemunėje. Nuo 1944 m. gyveno kartu su tėvais Kaune. Iki nacių okupacijos pabaigos kartu su tėvais savo namuose slėpė 1944 m. kovo 27-28 d. „vaikų akciją“ išgyvenusią ir iš Kauno geto slapčia atgabentą ketverių metų gydytojos F. Gurvičienės dukterėčią Noemi.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1945 m. pradžioje grįžo į Medicinos fakultetą tęsti studijų. Tuo pat metu, ypač paveiktas Klepočių įvykių, įsijungė į antisovietinio pasipriešinimo pogrindinės organizacijos Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT) veiklą, palaikė glaudžius ryšius su Jėzuitų gimnazijos absolventu S. Šinkūnu. Kai S. Šinkūnas 1945 m. balandžio mėnesį tapo LIT vadovu, Povilas Butkevičius, kaip vienas artimiausių jo bendražygių, vadovavo LIT organizacinei veiklai, o S. Šinkūną suėmus – ėmėsi vadovauti LIT. Būdamas medicinos studentu, šioje organizacijoje P. Butkevičius taip pat gamino padirbtus dokumentus, kurie atleido lietuvius vyrus nuo patekimo į Raudonąją armiją, bei perduodavo medikamentus Lietuvos partizanams gydyti.

1945 m. liepos mėnesį buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo lageryje bei 5 metams tremties. Kalintas Intos, Syktyvkaro ir Abezės lageriuose. Sunkios lagerio sąlygos lėmė tai, kad stipriai suintensyvėjo sergama plaučių tuberkuliozė. Išsekintas neužsiveriančių kavernų plaučiuose, 1950 metais, buvo perkeltas į Abezės lageryje esančią ligoninę. Tuo metu Abezės lagerio ligoninėje jau dirbo gydytojas V. Šimkūnas, felčeris Alfonsas Svarinskas, o ligoninės ūkvedys buvo V. Nasevičius. Ligoninėje dirbusių lietuvių ir iš Lietuvos motinos siųstų vaistų dėka P. Butkevičius sustiprino sveikatą. Kadangi P. Butkevičius buvo medicinos studentas, sustiprėjęs jis ir pats pradėjo dirbti Abezės lagerio ligoninės felčeriu. Gilinti medicinines žinias padėjo iš motinos Lietuvoje siunčiamos medicininės knygos ir kartu dirbantys kalintieji medikai profesionalai.

Dirbdamas ligoninėje daug bendravo su kalinčiais įvairių tautų intelektualais, gilinosi į jų pasaulėžiūras. Vakarais visa tai aptardavo su kitais politiniais kaliniais, iš kurių išsiskyrė fizikos mokslų profesorius Antanas Žvironas ir filosofas, istorikas Levas Karsavinas. Kartu Abezės lageryje kalėjusio A. Svarinsko teigimu, mėgstantis diskutuoti ir mąstyti P. Butkevičius dažnai būdavo vienintelis pof. L. Karsavino klausytojas.

Atlikusiam dešimties metų kalėjimo lageryje bausmę, buvo likusi 5 metų tremtis. Tačiau lagerio ligininėje dirbusio Vlado Šimkūno aprašyta P. Butkevičiaus sveikatos būklės ataskaita lėmė tai, kad ir jis, kaip itin prastos sveikatos kalinys, jau 1955 m. grįžo į Lietuvą giminių globai.

Sugrįžęs į Medicinos fakultetą nebuvo priimtas. Draugų padedamas įsidarbino Pakuonio medicinos punkte. Pakuonyje susituokė su ten dirbusia mokytoja Ona Agota Ginkute. Įvertinę jo darbą Medicinos instituto vizituotojai rekomendavo P. Butkevičiui tęsti studijas Medicinos institute Kaune. Tačiau KGB norėjo jį matyti talkininku. Atsisakius, prasidėjo represijos. Pirmiausia, neleido gyventi Kaune. Povilui teko į paskaitas važinėti iš Mauručių, tačiau jis savo nuostatų neatsisakė. Miesto ir respublikinėje spaudoje pasirodė jį juodinantys straipsniai. Nežiūrint atkaklių P. Butkevičiaus pastangų, baigti Medicinos instituto jam nebuvo leista. Teko išvažiuoti dirbti į provinciją. Ilgesniam laikui apsistojo Kartenoje, kur sutvarkė medicinos darbą, o su rajono sekretorės gera charakteristika gavo leidimą išlaikyti valstybinius egzaminus ir po daugelio metų atkaklių pastangų įgijo gydytojo diplomą.

1964 m. P. Butkevičių paskyrė gydytoju į Kazlų Rūdą. Įsitraukęs į profesinę veiklą, pasižymėjo nuoširdumu ligoniams ir reiklumu kolegoms bei administracijai. Su žmona susilaukė trijų vaikų. Mokykloje juos ėmė raginti stoti į komjaunimą, ypač kad ir jo žmona – mokytoja. P. Butkevičius perkėlė vaikus į Kauną, kur tas spaudimas ne toks ryškus, o pats prof. Stalioraitytei padedant, 1974 m. įsidarbino Kauno 3-ojoje ligoninėje.

Gyvendamas Kaune, kartu su visa šeima dalyvavo kraštotyrininkų judėjime. Palaipsniui Butkevičių namai tapo patriotinio ir aktyvaus katalikiško jaunimo būrimosi vieta. Pradėjus eiti LKB Kronikai, ji čia būdavo aptariama, ir jai, taip pat „Aušrai“, teikė kronikinę medžiagą, straipsnius. Vis labiau įsitraukė į disidentinę veiklą. Drauge Butkevičių namai tapo įvairios medicininės ir psichologinės paramos židiniu – čia kreipdavosi pagalbos kitur jos nesulaukę įvairūs žmonės. Ši veikla vis labiau erzino sovietinės valdžios saugotojus. Buvo siunčiami šnipai ir provokatoriai. 1977 m. vėl krata namuose, vėl pasirodė pikti straipsniai apie „moraliai luošinamą“ jaunimą, ypač, kai kratos metu rado „Aušrą“, straipsnių pogrindžio leidiniams, Maskvoje leidžiamos disidentų spaudos. Nežiūrint viso to, P. Butkevičius, šeimai palaikant, ne tik nemetė, bet dar labiau išplėtė veiklą, drauge su jaunaisiais talkininkais leido „Pastogę“, „Lietuvos ateitį“ ir kitus leidinius.

Povilo Butkevičiaus aktyvią veiklą nutraukė jo tragiška žūtis – 1985 m. balandžio 4 d. Kalniečių ir Molėtų gatvių kampe žuvo automobilio prispaustas prie medžio. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.

Įvertinimas

• 1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius
• 2019 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius

Šaltiniai

1. V. Ibianska, Gydytojas: atsiminimai apie Povilą Butkevičių, laiškai dienoraščiai, Kaunas, 1996, p. 14.
2. M. Bloznelis, Lietuvių frontas sovietinės reokupacijos metais(1944-1953), Kaunas, 2012. p. 320.
3. M. Bloznelis, Lietuvos išlaisvinimo taryba: medžiaga veiklos studijai, Vilnius, 1997, p. 100-101.
4. S. Binkienė, Ir be ginklo kariai, 1967, p.37.
5. V. Stundytė, Povilas Butkevičius. Nepaprasto gydytojo istorija, Apžvalga, Nr. 8-9, 2013, p. 18-20.
6. A. Svarinskas, Nepataisomasis: Monsinjoro Alfonso Svarinsko prisiminai, Vilnius, 2014, p.125.
7. R.Labanauskas, Labanauskas R., Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos ir raida 1969–1973 m., Genocidas ir . rezistencija, Vilnius, 2003. Nr.1., p. 110
8. A. Anušauskas, Pasipriešinimo židiniai. Pogrindinė spauda 1944-1987 metais, Darbai ir dienos, 2004, p.55.

Nuorodos

• Povilas Butkevičius. Nepaprasto gydytojo istorija, 2013 10 11

• Algirdas Patackas. Pogrindis virtęs pastoge, 2013 09 29