Pjeras dela Frančeska it Piero della Francesca tikr Piero di Benedetto dei Franceschi 1410 20 1492 m spalio 12 d italų X

Pjeras dela Frančeska (it. Piero della Francesca, tikr. Piero di Benedetto dei Franceschi, 1410-20 – 1492 m. spalio 12 d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas, dar žinomas kaip matematikas ir geometras.

Pjero dela Frančeskos autoportretas paveiksle „Kristaus prisikėlimas“ (apie 1463, Valstybinis Sansepolkro muziejus)

Svarbiausiu jo kūriniu laikomas freskų ciklas Tikrojo Kryžiaus tema San Francesco (Šv. Pranciškaus) bažnyčioje Arece.

Biografija

Pjeras dela Frančeska (tikr. it. Piero di Benedetto dei Franceschi) gimė 1410–1420 m. (tikėtina, kad apie 1412) laikotarpiu miestelyje Toskanoje. Apie jo jaunystę nežinoma nieko. Tėvas Benedetas buvo pasiturintis batsiuvys ir odos gaminių meistras. Motina Romana di Perino buvo kilusi iš Montekio miestelio. Nežinoma, kodėl dailininkas pasirinko pravardę dela Frančeska. Ją jis pradėjo naudoti, matyt, nuo pačios jaunystės. Pjeras iš jaunumės tikriausiai mokėsi dailės pas vietos dailininkus, kur buvo paveiktas Sienos dailės mokyklos. 1431 m. jis pirmąkart paminėtas nutapęs žvakes vietos religinei bendruomenei. Tąjį dešimtmetį jis minimas dažnai dirbęs su vietos dailininku Antonijumi d’Angjariu.

1439 m. dailininkas minimas Florencijoje, kur dirbo prie freskų Sta. Maria Nuova ligoninės Sant’Egidio bažnyčioje, kaip Domeniko Veneciano pagalbininkas. Šios freskos neišlikusios. Gali būti, kad Pjeras pradėjo mokintis pas Domeniką Venecianą apie 1435 m. ir kartu su juo lankėsi Markės ir Umbrijos regionuose. Florencijoje Pjerui įtakos turėjo vietos dailės mokykla, visų pirmą Mazačo ir Fra Andželiko kūriniai, bei Domeniko Veneciano dailė.

1442 m. Pjeras dela Frančeska grįžo į Sansepolkrą, kur paminėtas tarp miesto tarybos narių. 1445 m. jis gavo užsakymą ištapyti vietos Gailestingumo (it misericordia) bendruomenės bažnyčios altorių, kurį pabaigė tik 1462 m. nepaisant 3 metų kontrakto. Šis kūrinys vadinamas „Miserikordijos poliptiku“ (Mergelės Marijos Gailestingumo). 1449 m. dailininkas dirbo Feraros pilyje ir vietos Šv. Augustino (San Agostino) bažnyčioje tapydamas freskas hercogo Lionelo d’Estė užsakymu. Šie kūriniai neišliko. Iki 1450 m. Pjeras tikriausiai sukūrė savo anksčiausią subrendusio kūrėjo darbą, paveikslą „Kristaus krikštas“. 1450 m. dailininkas sukūrė paveikslą „Šv. Jeronimas dykumoje“ (Berlyno paveikslų galerija). 1451 m. Pjeras dirbo Riminyje, kur sukūrė freską kondotjerui bažnyčioje Tempio Malatestiano, vaizduojantį kondotjerą prieš Šv. Zigmantą. Taip pat sukūrė kondotjero portretą ir paveikslą „Šv. Jeronimas ir rėmėjas“ (Akademijos galerijoje Venecijoje). Riminyje Pjeras tikriausiai sutiko matematiką Leoną Batistą Albertį (minėtos bažnyčios architektas), kuris, manoma, paskatino Pjerą susidomėti geometrija ir matematika. Dailininkas tuo metu dar dirbo Ankonoje, Pezare ir Bolonijoje, bet nei vienas iš kūrinių, šiuose miestuose sukurtų, nežinomas.

„Federikas da Montefeltras ir jo žmona Batista Sforca“ (apie 1465, Uficių galerija, Florencija)

Apie 1452–1453 m. Pjeras perėmė užduotį nutapyti freskų ciklą Tikrojo Kryžiaus istorijos tema Šv. Pranciškaus bažnyčioje Arece.

Pagrindinis straipsnis – Tikrojo Kryžiaus istorija.

1454 m. dailininkas pasirašė užsakymą altoriniam poliptikui Sant’Agostino (Šv. Augustino) bažnyčioje Sansepolkre (centrinė panelė dabar dingusi, fragmentai išsklaidyti po muziejus) ir pradėjo Miserikordijos altorinį poliptiką. Apie 1456 m. Pjeras dirbo Romoje popiežiaus Pijaus II užsakymu Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje. Šis freskų darbas išlikęs tik fragmentais. Taip pat dirbo Vatikano rūmuose, šie darbai neišliko. Maždaug šiame 1457–1460 m. periode Pjeras dirbo ties freskų ciklu Šv. Pranciškaus bažnyčioje Arece. Šios freskos tapo garsiausiu jo kūriniu. Jos paminėtos jau baigtos 1466 m., labai tikėtina, kad Pjeras jas baigė kiek anksčiau. Apie 1460 m. Pjeras baigė „Miserikordijos poliptiką“ ir paveikslus: „Parto Madona“ kapinių koplyčioje Monterkio (it. Monterchi) miestelyje, „Šv. Liudvikas Tulūzietis“, „Šv. Julijonas“ ir vieną garsiausių – freską „Kristaus prisikėlimas“ Bendruomenės rūmuose Sansepolkre, kurioje, spėjama, nutapė savo autoportretą.

Apie 1460–1473 m. Pjeras dirbo Urbino kondotjerui, vėliau – hercogui, . Urbine sukūrė vienus iš pačių garsiausių ne tik savo, bet ir apskritai italų renesanso kūrinių: „Kristaus nuplakimą“ ir diptiką „Federikas da Montefeltras ir jo žmona Batista Sforca“, greičiausiai skirtą poros vestuvėms 1465 m. Po to apie 1472 m. hercogas buvo nutapytas klūpantis Montefeltro altoriaus ištapyme (dabar Breros galerijoje). Iki 1470 m. Pjeras baigė Šv. Antano altorinį poliptiką bažnyčioje Perudžoje (dabar ). Urbine Pjeras tikriausiai sutiko matematiką Luką Pačiolį, kuris vėliau įtraukė Pjero veikalo apie geometriją dalis į savuosius.

Apie 1474 m. Pjeras grįžo į gimtąjį . Apie 1475–1477 m. baigė rašyti De prospectiva pingendi (Apie perspektyvą tapyboje). 1480 m. tapo San Bartolomeo (Šv. Baltramiejaus) brolijos . 1482–1483 m. gyveno Riminyje. Vėlyvojo periodo darbų išlikę nedaug, paminėtini „Senigalijos Madona“ (apie 1477 m.) ir „Šv. Naktis“ (iki 1485 m.).

„Kristaus nuplakimas“ (apie 1465, , Urbinas)

Džordžo Vazario tikinimu, į gyvenimo pabaigą dailininkas buvo beveik apakęs, tačiau apie 1485 m. sava ranka parašė geometrijos apie trimačius kūnus Libellus de quinque corporibus regularibus (Apie penkis reguliariuosius kūnus). Anksčiau Pjeras buvo parašęs traktatą apie perspektyvą „Apie perspektyvą tapyboje" ir apie 1460-ųjų viduryje − Trattato d’abaco. Pjeras dela Frančeska mirė 1492 m. spalio 12 d. savo namuose .

Kūryba

Pjeras dela Frančeska nepaliko žymios dailės mokyklos, jo kūrybinis stilius beveik nekito visu jo gyvenimo laikotarpiu. Tokį kūrybinį pastovumą greičiausiai nulėmė Pjero potraukis matematikai ir geometrijai. Formų ir spalvų aiškumas, beveik tobulas perspektyvusis vaizdavimas tapo charakteringais Pjero dailės bruožais, tačiau kartu padėjo dailininkui išskirti kūrybines idėjas. Pjero kūryba turi panašumų su Fra Andželiko, tik vietoj religinio tyrumo ir pagarbos dominuoja tokia scenų idėjinė plotmė, dėl kurios dailininko kūryba dažnai vadinama humanistine.

Pjero dela Frančeskos kūryba buvo ypač aukštai įvertinta tik XX amžiuje. Viename unikaliausių savo darbų „Kristaus nuplakimas“ dailininkas visiškai netradiciškai nustūmė Kristaus nuplakimo sceną į paveikslo gilumą, pirmame plane dominuoja trys žmonių figūros, nelabai susijusios su veiksmu. Pati paveikslo, kaip diptiko, kompozicija trukdo apsispręsti, kuri scena yra centrinė. Šiame darbe Pjeras taip pat pasižymėjo šviesos valdymu. Nors darbe numanomas šviesos šaltinis (be dienos šviesos) nematomas, tačiau tiksliai geometriškai pateikta jo šviesos sklaida.

Pjero dela Frančeskos kūriniai aukštai vertinami dėl formų aiškumo, spalvų grynumo. Freskų ciklas Tikrojo Kryžiaus istorijos tema yra vienas iš garsiausių ankstyvojo renesanso freskų dailės kūrinių. „Urbino hercogų Federiko da Montefeltro ir Batistos Sforcos portretas“ įvardijamas aukščiausiu ankstyvojo renesanso pasiekimu portretiniame mene vaizduojant žmogų iš profilio. „Kristaus nuplakimas“ išlieka vienu mįslingiausių paveikslų meno istorijoje ir daugelio menotyrininkų minimas vienu geriausių.

Pjero dela Frančeskos vardą populiarino 1996 m. filmo „Anglas ligonis“ scena, kurioje aktorė sūpuojasi Šv. Pranciškaus bažnyčios Arece koplyčioje su Pjero Tikrojo Kryžiaus istorijos freskų ciklu (imitacija). Ilgą laiką dailininkas buvo užmirštas, nuo XX a. pradžios jo autoritetas ženkliai išaugo. Pjeras dela Frančeska šiuo metu laikomas vienu reikšmingiausių XV a. italų renesanso tapytojų.

Darbų galerija

„Kristaus krikštas“ (apie 1450, Londono nacionalinė galerija)
„Sidžizmondas Pandolfas Vaizdas:Malatesta prieš Šv. Žygimantą“ (apie 1452, Tempio Malatestiano, Riminis)
Madona, „Miserikordijos poliptiko“ centrinė panelė (apie 1460, Sansepolkro valstybinis muziejus, )
Šv. Sebastijonas ir Šv. Jonas Krikštytojas, „Miserikordijos poliptiko“ fragmentas (apie 1460, Sansepolkro valstybinis muziejus, )
„Kristaus prisikėlimas“ (apie 1463, Sansepolkro valstybinis muziejus, )
„Tikrojo Kryžiaus radimas ir atpažinimas“ (1452-66, San Francesco bažnyčia, Arecas)
„Šebos karalienės kelionė ir Karaliaus Saliamono ir Šebos karalienės susitikimas“ (1452-66, San Francesco bažnyčia, Arecas)
„Konstantino sapnas“ (1452-66, San Francesco bažnyčia, Arecas)
„Geroji naujiena“, Šv. Antano poliptiko fragmentas (apie 1470, , Perudža)
Montefeltro altorius „Madona su Kūdikiu ir šventieji“ (1472-74, Breros pinakoteka, Milanas)
„Senigalijos Madona“ (apie 1478, , Urbinas)
„Šv. Naktis“ (iki 1485, Londono nacionalinė galerija)

Literatūra

Banker, James R. Piero della Francesca: Artist and Man. Oxford University Press, 2014.
Bussagli, Marco. Piero della Francesca. Ediz. inglese. Giunti Editore, 2007.

Nuorodos

Vikiteka: Piero della Francesca – vaizdinė ir garsinė medžiaga

(angl.)Encyclopaedia Britannica
treccani.it
(angl.) Piero dela Frančeskos darbų galerija I
(angl.) pierodellafrancesca.it 2014-12-02 iš Wayback Machine projekto.
(angl.) Pjero dela Frančeskos biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) 2012-03-17 iš Wayback Machine projekto.