Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Piotras Leonidovičius Kapica rus. Пётр Леонидович Капица

Piotras Kapica
Gimė	1894 m. liepos 9 d. Kronštatas, Rusija
Mirė	1984 m. balandžio 8 d. (89 metai) Maskva, Sovietų Sąjunga
Palaidotas (-a)	Novodevičės kapinėse
Tautybė	rusas

Veikla	rusų fizikas

Žymūs apdovanojimai
Nobelio fizikos premijos laureatas

Vikiteka	Piotras Kapica

Piotras Kapica (rus. Пётр Леонидович Капица, 1894 m. liepos 9 d. Kronštatas – 1984 m. balandžio 8 d. Maskva) – rusų fizikas, Nobelio fizikos premijos laureatas.

Biografija

Gimė dvarininkų šeimoje. Dalyvavo Pirmame pasauliniame kare. 1918 m. baigęs Sankt Peterburgo politechnikos universitetą pradėjo jame dirbti. 1921-1934 m. komandiruotas į Didžiąją Britaniją. 1924-1934 m. Kavendišo laboratorijos direktoriaus pavaduotojas, 1930-1934 m. Londono karališkosios draugijos Mondo laboratorijos direktorius ir profesorius. 1934 m. grįžęs į Maskvą įkūrė Fizikos problemų institutą. 1935-1946 m. ir nuo 1955 m. šio instituto direktorius. Nuo 1947 m. Maskvos fizikos ir technikos universiteto profesorius. Nuo 1955 m. žurnalo „Žurnal eksperimentalnoj i teoretičeskoj fiziki“ vyr. redaktorius.

1929 m. Londono karališkosios draugijos, 1939 m. TSRS mokslų akademijos, 1968 m. Amerikos menų ir mokslų akademijos ir kitų šalių mokslų akademijos narys.

Mokslinė veikla

Tyrimų sritys – branduolio fizika, stipraus magnetinio lauko kūrimo technika, žemųjų temperatūrų fizika, magnetroninių prietaisų, aukštos temperatūros . 1920 m. su sukūrė atomų magnetinių momentų nustatymo metodą. tirdamas alfa daleles pastebėjo jų pėdsakų iškreivinimą stipriame magnetiniame lauke. 1924 m. sukūrė impulsinį stipraus magnetinio lauko gavimo metodą. Atrado daugelio polikristalinių metalų elektros varžos tiesinę priklausomybę nuo magnetinio lauko (). Sukūrė naują vandenilio skystinimo metodą ir įrenginį bei įrenginį (turbodetanderis) deguoniui iš oro gauti pram. būdu. 1938 m. atrado skystojo helio supertakumą. 1950-1955 m. išplėtojo magnetroninio tipo prietaisų teoriją, sukūrė superaukštojo dažnio generatorius ( ir ). 1959 m. aptiko aukštadažnio išlydžio metu susidarančią aukštos temperatūros plazmą.

1978 m. jo veikla įvertinta Nobelio fizikos premija už kosminės mikrobanginės foninės spinduliuotės atradimą.