Partinė sistema

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Partijos politinėje sistemoje priklausomai nuo įvairių faktorių sudaro partinę sistemą. Tarp faktorių darančių įtaką partinės sistemos susidarymą ir raidą galime išskirti taikomą rinkimų sistemą. Negalima vienareikšmiškai pasakyti kokio tipo partinė sistema yra geriausia. Valstybės partinė sistema lemia kiek politinių partijų turi realius šansus formuoti vyriausybę.

Paprastai išskiriami keturi pagrindiniai tipai:

• vienpartinė sistema – kai tik viena partija gali formuoti vyriausybę, nes visos kitos partijos yra uždraustos
• dvipartinė sistema – kai tik dvi partijos realiai gali konkuruoti dėl vyriausybės sudarymo teisės
• – kai tik viena partija realiai gali pretenduoti sudaryti vyriausybę, nes kitos partijos yra smulkios ir silpnos
• – kai daugiau nei dvi partijos gali realiai konkuruoti dėl vyriausybės sudarymo teisės

Kartais dar išskiriama kooperacijos partinė sistema. Šioje sistemoje esančios politinės partijos blokuojasi ir faktiškai nelieka veiksmingos opozicijos. Po rinkimų pagrindinės partijos atsisako konkurencijos. Tipiška kooperacijos partine sistema laikoma Šveicarijos partinė sistema. Nuo 1959 m. (aukščiausiame federaliniame vykdomosios valdžios organe) vietos paskirstomos vadovaujantis nekintama formule 2+2+2+1 radikalų demokratų, krikščionių demokratų, socialdemokratų ir Liaudies partijoms.

Istorinė raida

Vakarų Europos partinės sistemos yra istorinės modernizacijos produktas, susiformavęs pramoninės revoliucijos laikotarpiu. Partinėms sistemoms susidaryti didžiausią įtaką darė centro - periferijos, religinis - pasaulietinis, miesto - kaimo socialiniai lūžiai ir klasiniai konfliktai. Tuo metu pagrindinė partijų funkcija buvo tam tikrų visuomeninių segmentų atstovavimas valstybės struktūrose. Net ir vėliau tapusios masinėmis partijomis daugelis iš jų atspindi šiuos partinės sistemos formavimosi pradžioje buvusius socialinius lūžius ir konfliktus.