Vienpartinė sistema

Vienpartinė sistema, vienpartinė valstybė arba vienpartinis režimas – valdymo forma, kai valdžios monopolį turi tik viena politinė partija. Visos kitos partijos yra arba uždraustos, arba tik ribotai ir prižiūrimos valdančiosios partijos dalyvauja rinkimuose. Kartais terminas „de facto vienpartinė valstybė“ vartojamas apibūdinti dominuojančią partinę sistemą, kuri, skirtingai nei vienpartinėje valstybėje, leidžia (bent jau nominaliai) demokratinius daugiapartinius rinkimus, tačiau esama praktika ar politinių jėgų pusiausvyra veiksmingai užkerta kelią opozicijai iškovoti valdžią.

Nėra sutariama, kuri vienpartinė sistema seniausia. Vienų nuomone, tai 1714–1783 m. laikotarpis Didžiojoje Britanijoje, kai vyravo „perukų oligarchija“. Kitų nuomone, tai valdymas Osmanų imperijoje po .

Dabartinės vienpartinės valstybės

Nuo 2023 šios šalys yra teisiškai vienos partijos valstybės:

Šalis	Partijos vadovas	Vadovo titulas	Partija	Ideologija	Įkūrimo data	Trukmė	Pastabos
Eritrėja		Pirmininkas		Eritrėjietiškas nacionalizmas, etatizmas	1993 m. gegužės 24 d.
Kinija	Si Dzinpingas	Generalinis sekretorius	Kinijos komunistų partija		1949 m. spalio 1 d.
Kuba		Pirmasis sekretorius		Marksizmas-leninizmas, kastroizmas, gevarizmas, kairysis nacionalizmas	1961 m. balandžio 16 d.
Laosas		Generalinis sekretorius		mokymas	1975 m. gruodžio 2 d.
Sacharos Arabų Demokratinė Respublika		Generalinis sekretorius		Sacharietiškas nacionalizmas, socialdemokratija	1976 m. vasario 27 d.		Jungtinių Tautų Organizacijai nepriklausanti valstybė, kurios būstinė yra Alžyre.
Sirija		Prezidentas		, , , antisionizmas	1947 m.		Oficialiai veikia daugiau partijų, legalios provyriausybinės partijos sudaro Nacionalinį progresyvųjį frontą
Šiaurės Korėja	Kim Čen Unas	Generalinis sekretorius	Korėjos darbo partija	Čučhė,	1948 m. rugsėjo 9 d.		Vadovauja , į kurį įeina visos trys šalyje legaliai veikiančios politinės partijos
Vietnamas		Generalinis sekretorius		Ho Ši Mino mokymas	1976 m. liepos 2 d.

Sąvoka

Argumentai už vienpartinę sistemą būna įvairūs. Vienpartinės sistemos šalininkai teigia, kad ši sistema padeda lengviau priimti politinius sprendimus, veiksmingiau valdyti valstybę, užkirsti kelią tautinei ar kitokiai nesantaikai, pilietiniam karui. Tačiau vienpartinė sistema kritikuojama dėl demokratijos ir piliečių teisių varžymo, piktnaudžiavimo nekontroliuojama valdžia.

Dažnai vienpartinė sistema teisinama tuo, kad atskirų partijų egzistavimas prieštarauja tautinei vienybei. Kiti teigia, kad viena partija esanti liaudies avangardas, sudaryta iš labiausiai politiškai sąmoningų jos narių, todėl partijos teisė valdyti negali būti teisėtai kvestionuojama. tvirtino, kad kelių politinių partijų egzistavimas tęstų klasių kovą, todėl tik viena partija gali vadovauti beklasiam proletariatui, tad Sovietų Sąjungos komunistų partija tapusi vienintele įgaliota politine partija.

Kai kurios vienpartinės valstybės užkerta kelią tik opozicinėms partijoms, o sąjunginėms partijoms leidžia egzistuoti kaip nuolatinėms koalicijos narėms (pvz., vadinamieji liaudies frontai). Tačiau šios sąjunginės partijos didžiąja dalimi arba visiškai pavaldžios valdančiajai partijai ir turi priimti valdančiosios partijos valdžios monopolį kaip savo egzistavimo sąlygą. To pavyzdžiai – buvusioje Rytų Vokietijoje ir Šiaurės Korėjoje. Kitos valstybės yra uždraudusios visas kitas partijas, tačiau leidžia nepartiniams nariams kandidatuoti į įstatymų leidžiamuosius postus kaip nepriklausomiems (pvz., Taivane XX a. ir dešimtmečiuose ir Sovietų Sąjungoje). Dar kitos turi tik vieną teisėtą politinę partiją, kurios narystė yra būtina sąlyga norint užimti viešąsias pareigas. Taip buvo Turkmėnistane, valdant Saparmuratui Nijazovui, arba Zaire, vadovaujant Mobutu Sese Seko.

Savo šalyse dominuojančios partijos, valdančios vienpartines valstybes, dažnai vadinamos tiesiog Partija. Pavyzdžiui, taip visoje Sovietų Sąjungoje buvo vadinama Sovietų Sąjungos komunistų partija. Analogiška situacija buvo Zambijos Respublikoje iki 1991 m. – tiesiog Partija skelbėsi socialistinė Jungtinė nacionalinės nepriklausomybės partija.

Daugumai vienpartinėse valstybėse viešpataujančių partijų būdingas kuris nors iš šių bruožų:

1. Partija, besiremianti marksizmo–leninizmo ideologija (pvz., Sovietų Sąjunga).
2. Partija, palaikanti nacionalistinę ar fašistinę ideologiją (pvz., Italijos karalystė, valdoma Nacionalinės fašistų partijos arba Vokietija, valdoma Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos).
3. Partija, atėjusi į valdžią šaliai paskelbus nepriklausomybę nuo kolonijinės valdžios. Vienpartinis valdymas dažnai įsitvirtina įvykus dekolonizacijai dėl vienos partijos dominuojančio vaidmens išsivadavimo ar nepriklausomybės kovose.

Turėdami politinį monopolį vienpartinių valstybių vadovai neturi paskatų rūpintis piliečių gerove. Dažnas aukštas korupcijos lygis tarp partinio elito. Vienpartinės diktatūros taip pat linkusios rečiau ir sunkiau pereiti prie demokratijos lyginant su dominuojančios partijos diktatūromis. Nors vienpartinės valstybės draudžia opozicines partijas, kai kurios leidžia kitoms partijoms ar judėjimams dalyvauti rinkimuose smulkių savivaldų lygiu. Vienpartinės valstybės neturi jokios teisėtos konkurencijos. Todėl į varžybas dėl svarbiausių administracinių postų iškelia elito atstovus ir jiems prijaučiančius kandidatus. Pavyzdžiui, Kinijos komunistų partija kaimo vietovėse politinę kontrolę užsitikrina infiltruodamasi į kaimų administracijas. Taip siekiama rinkti informaciją apie gyventojus atokiuose regionuose. Pastebima, kad vienpartinės valstybės taip pat naudojasi rinkimais siekdamos užtikrinti, kad į valdžią būtų išrinktas tik populiariausias elitas. Jos taip pat renka rinkimų duomenis apie tai, ar vietos pareigūnas gyventojų nevertinamas prastai. Tai suteikia vietos gyventojams galimybę stebėti vietos pareigūnus ir pranešti apie pasitenkinimą vietos valdžia. Visoje šalyje vienos partijos nariai užima pagrindinius politinius postus. Taip partija vengia atviro sukčiavimo, o savo valdžią vietos lygmeniu palaiko strategiškai skirdama elito atstovus.

Vienpartinės valstybės paprastai laikomos autoritarinėmis, nors kai kurias būtų tiksliau kategorizuoti kaip totalitarines. Kita vertus, ne visos autoritarinės ar totalitarinės valstybės yra valdomos vienos partijos. Absoliutinių monarchijų ir atveju valdančiosios partijos dažnai nereikia, todėl visos politinės partijos yra nelegalios.

Lietuvoje vienpartinė sistema veikė 1936–1940 m. (de facto ir 1927–1936 m.), 1940–1941 m. (įskaitant laikotarpį iki oficialaus inkorporavimo į SSRS rugpjūčio 3 d.), 1941 m. (taip pat de facto) tarp rugpjūčio 4 d. ir gruodžio 17 d. (legaliai veikiant vienai Lietuvių nacionalistų partijai) ir visos antros sovietinės okupacijos laikotarpiu (1944–1990 m.) Taip pat dalyje Lietuvos vienpartinė sistema buvo įvesta 1919 m. vasario 17–liepos 17 d. egzistavusioje Lietuvos – Baltarusijos Sovietų Socialistinėje Respublikoje.

Šaltiniai

1. Clark, William Roberts (2012-03-23). Principles of Comparative Politics. SAGE. p. 611. ISBN .
2. Holmes, Geoffrey; and Szechi, D. (2014). The Age of Oligarchy: Pre-Industrial Britain 1722–1783. Routledge. p. xi. ISBN . ISBN .
3. Bozarslan, Hamit (2019). End of the Ottomans - The Genocide of 1915 and the Politics of Turkish Nationalism. I. B. Tauris. ISBN .
4. Roman, Peter (2003). People's Power: Cuba's Experience with Representative Government. Rowman & Littlefield. ISBN .
5. „Laos: Freedom in the World 2020 Country Report“. Freedom House (anglų). Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
6. . Freedom House. Suarchyvuotas originalas 2023-03-09.
7. Lucas, Scott (2021-02-25). . EA Worldview. Suarchyvuotas originalas 2021-02-25.
8. „North Korea: Country Profile“. Freedom House (anglų). Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
9. „Vietnam: Country Profile“. Freedom House (anglų). 2022-03-30. Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
10. Vienpartinė sistema (VLE)
11. Hanson, Stephen E. (2009), The Contribution of Area Studies, 1 Oliver's Yard, 55 City Road, London EC1Y 1SP United Kingdom: SAGE Publications Ltd, p. 159–174, doi:10.4135/9780857021083.n10, . Nuoroda tikrinta 4 kovo 2023 
12. Magaloni, Beatriz; Kricheli, Ruth (2010-05-01). „Political Order and One-Party Rule“. Annual Review of Political Science. 13 (1): 123–143. doi:10.1146/annurev.polisci.031908.220529. ISSN 1094-2939.
13. Creak, Simon; Barney, Keith (2018-08-10). „Conceptualising Party-State Governance and Rule in Laos“. Journal of Contemporary Asia. 48 (5): 693–716. doi:10.1080/00472336.2018.1494849. ISSN 0047-2336. S2CID 158403649.
14. Hassan, Mai; Mattingly, Daniel; Nugent, Elizabeth R. (2022-05-12). „Political Control“. Annual Review of Political Science. 25 (1): 155–174. doi:10.1146/annurev-polisci-051120-013321. ISSN 1094-2939.
15. MALESKY, EDMUND; SCHULER, PAUL (2011-10-26). „The Single-Party Dictator's Dilemma: Information in Elections without Opposition“. Legislative Studies Quarterly. 36 (4): 491–530. doi:10.1111/j.1939-9162.2011.00025.x. ISSN 0362-9805.
16. Gandhi, Jennifer; Lust-Okar, Ellen (2009-06-01). „Elections Under Authoritarianism“. Annual Review of Political Science. 12 (1): 403–422. doi:10.1146/annurev.polisci.11.060106.095434. ISSN 1094-2939.
17. „One-Party States“. International Encyclopedia of the Social Sciences. Nuoroda tikrinta 2023-02-21.
18. https://cris.mruni.eu/server/api/core/bitstreams/28fde780-25ce-44fa-bbba-7887e33ada25/content Ivanauskaitė-Pettinari, Kristina. POLITINIŲ PARTIJŲ TEISINIO STATUSO RAIDA LIETUVOJE 1918–1940 M. Daktaro disertacija. 193 psl.

Taip pat skaitykite

• Dvipartinė sistema