Panevėžio kraštotyros muziejus

55°43′48.3″ š. pl. 24°21′29.9″ r. ilg. / 55.730083°š. pl. 24.358306°r. ilg. / 55.730083; 24.358306

Muziejaus pastatas Vasario 16-osios gatvėje

Panevėžio kraštotyros muziejus – muziejus Panevėžyje, Vasario 16-osios g. 23, įkurtas 1925 m. sausio 18 d. Renka, saugo, tiria ir eksponuoja Panevėžio miesto ir Panevėžio apskrities archeologinę, etnografinę ir istorinę medžiagą, plėtoja mokslinę veiklą, organizuoja laisvalaikį.

Istorija

Pirmomis muziejaus užuomazgomis laikomas etapas, kuomet buvo sumanyta į vientisą ekspoziciją sujungti kelias skirtingų savininkų privačias kolekcijas. 1908 m. miesto valdžia pradėjo svarstyti muziejaus ir bibliotekos įkūrimo klausimą, tačiau jų įsteigimas strigo, nes trūko lėšų. 1919 m. Panevėžio vyrų gimnazijos entuziastų būrys pradėjo rinkti etnografinę medžiagą apie Panevėžio kraštą. 1923 m. gimnazijoje įsikūrė Gimtojo krašto (Panevėžio) tyrinėjimų būrelis – pirmoji regioninė kraštotyros draugija Lietuvoje. Kitais metais buvo įkurta draugija, kurios tikslas – tirti Panevėžio kraštą. Taip pat vienas vienas iš pagrindinių draugijos uždavinių buvo muziejaus įsteigimas.

Draugijos ir muziejaus steigimo iniciatoriai buvo apskrities viršininkas , vėliau daug prisidėjęs ir prie Biržų muziejaus įkūrimo, žymus gamtininkas Jurgis Elisonas, kalbininkas, mokytojas Petras Būtėnas, mokytojas , teisininkas, visuomenės veikėjas Jonas Moigis. Jų pastangomis 1925 m. sausio 18 d., minint Klaipėdos krašto prijungimo antrąsias metines, buvo iškilmingai atidaryta pirmoji Panevėžio muziejaus ekspozicija.

Iš pradžių muziejus buvo išlaikomas beveik vien tik visuomenės lėšomis. Muziejaus ekspozicijos pagrindą sudarė taip pat daugiausiai visuomenės pastangomis surinkti eksponatai, taip pat muziejaus steigėjų paaukotos ir dovanotos autentiškos senienos. Vėliau daug eksponatų surinko Panevėžio miesto mokyklų mokiniai. Nemažai eksponatų muziejui surinko ir Panevėžio krašto tyrinėjimų draugija Ji dažnai organizuodavo etnografines ir archeologines ekspedicijas į istorines vietoves. Tarpukario Panevėžio spauda rašė, kad vertingi eksponatai į muziejų kartais buvo gabenami net vežimais.

Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniai buvo sukaupti gana sparčiai. 1925 m. muziejuje buvo apie 2000, o 1939 m. – jau daugiau nei 12000 eksponatų. Pirmoji muziejaus ekspozicija buvo įkurta seniausiame Panevėžio miesto pastate, esančiame Kranto gatvėje. Joje buvo istorijos, gamtos, numizmatikos ir keramikos skyriai. 1927 m. įsteigtas archeologijos skyrius, keramikos skyrius tapo liaudies meno, o nuo 1934 m. – etnografijos skyriumi. Ten pat buvo planuojama įkurti ir Lietuvos kariuomenės savanorių bei pedagoginį skyrius. Tačiau netrukus muziejuje Kranto gatvėje pritrūko vietos naujiems eksponatams, todėl ekspozicijai plečiantis buvo nuspręsta ieškoti erdvesnių patalpų. Dėl tos pačios priežasties, Panevėžio kraštotyros muziejus iš vienos vietos į kitą kraustėsi dar ne kartą.

Šiuo metu muziejuje yra likę tik su Panevėžio kraštu susiję eksponatai. Visi kiti buvo atiduoti ir papildė kitų Lietuvos muziejų rinkinius. Retos knygos buvo perduotos Kauno universiteto bibliotekai, o vertingi archeologiniai radiniai iš , Raginėnų, atiduoti Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus ekspozicijai. Per pirmuosius penkiolika muziejaus egzistavimo metų buvo nustatytos kelių vėlesnių dešimtmečių veiklos kryptys, pradėtas nuoseklus krašto praeities ir gamtos tyrimas, suformuotos rinkinių kolekcijos, kurių kaupimas tęsiamas ir šiandien. Tarpukariu muziejus tapo vienu svarbiausių krašto kultūros židinių.

Nuo 1942 m. muziejaus vedėju paskirtas Dominykas Urbas. Tai buvo pirmasis specialų pasiruošimą turėjęs tuometinio Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas, baigęs P. Galaunės mokyklą ir prieš tai dirbęs Kauno kultūros muziejuje. D. Urbo dėka į muziejų pateko jo pasididžiavimas – Panevėžio lenkų gimnazijos gamtos mokytojo pasaulio vabzdžių kolekcija. Ji iki šiol yra viena didžiausių tokių kolekcijų Lietuvoje.

Okupacijų metai

Antrojo pasaulinio karo metais muziejus susidūrė su nemažai sunkumų. Karo metu ten veikė archeologijos ir gamtos ekspozicijos, buvo rengiamasi atidaryti etnografijos ir visuomeninio gyvenimo istorijos parodas. Tačiau karo pabaigoje muziejus patyrė didelių nuostolių. Jo patalpose įsikūrė karo ligoninė. Dalis muziejaus eksponatų buvo sunaikinta. Nors eksponatai buvo slepiami įvairiose vietose, jų visų išsaugoti nepavyko. Muziejaus archyve saugomas eksponatų, ištrauktų iš po griuvėsių ir grąžintų muziejui, sąrašas. Tarp jų išliko ir dokumentas, kuriame miesto Švietimo skyrius prašo leisti pasikalbėti su NKVD suimtu D. Urbu, vieninteliu, kuris žinojo, kur yra karo pabaigoje išslapstyti muziejaus eksponatai. Karo metu žuvo beveik visi muziejaus dokumentai. Todėl net ir išlikę eksponatai yra be jokių aprašymų. Pokaris muziejui irgi nebuvo lengvas. 1945 m. muziejus persikėlė į pastatą Respublikos g. 3, kur išbuvo net keturiasdešimt metų. Pirmoji pokarinė ekspozicija atidaryta 1947 m. Ją sudarė archeologijos, numizmatikos, istorijos, Didžiojo Tėvynės karo, socialistinės pramonės, zoologijos skyriai. Tiesioginis muziejaus darbas buvo sudėtingas, dažnai jame dirbo atsitiktiniai žmonės.

1954 m. muziejaus direktore pradėjus dirbti (šias pareigas ji ėjo iki 1988 m.), padėtis muziejuje pradėjo keistis. Prasidėjo nuoseklus rinkinių dokumentavimo ir tvarkymo darbas, atnaujintos reguliarios etnografinės ir archeologinės . 1968 m. baigta įrengti teminė – chronologinė ekspozicija. Išaugo muziejaus darbuotojų skaičius, ypač jų padaugėjo 8–9 dešimtmetyje.

1976 m. pakeista įstaigos struktūra: įsteigti Fondų, Ikitarybinės visuomenės, Tarybinės visuomenės ir Parodų skyriai. 1987 m. įkurtas Gamtos skyrius. 1985 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas rekonstruotoje Moigių namų dalyje (Vasario 16-osios g. 23). 1987 m. čia atidaryta nauja ekspozicija. Ją sudarė du skyriai – ikitarybinis ir . 1989 m. tarybinė ekspozicija panaikinta, jos vietoje pradėta ruošti nuolatinė gamtos ekspozicija. Reikšmingi pokyčiai muziejuje įvyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuo metu muziejui vadovavo G. Šileikis. 1990 m. Ikitarybinės ir Tarybinės istorijos skyriai perorganizuoti į Istorijos skyrių, pradėta keisti rinkinių tvarkymo sistema. Muziejus atgavo likusią Moigių namų dalį, buvo paruoštas jos rekonstrukcijos projektas. 1991 m. įsteigtas Etninės kultūros skyrius. 1993 m. muziejui buvo atiduota Smilgių etnografinė sodyba.

XXI a. pradžia

21 amžiaus pradžioje muziejuje įvyko nemažai permainų. 2000 m. muziejuje įsteigtas Restauravimo ir konservavimo skyrius. Tais pačiais metais muziejus pirmasis iš miesto kultūros įstaigų parengė savo interneto svetainę. 2002 m. iš dalies buvo atnaujinta istorijos ekspozicija, joje įrengti XX a. pradžios interjerai. 2003 m. buvo restauruotas seniausias Panevėžio pastatas Kranto g. 21, kuriame 2007 m. atidaryta ekspozicija „Upytės bajorai“. 2004 m. pradėjo veikti dar vienas muziejaus filialas – Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejus. 2005 m. sukurta krašto priešistorės ekspozicija. 2006 m. po rekonstrukcijos atidarytas Moigių namų komplekso pastatas Vasario 16-osios g. 25a. Jame įrengta šiuolaikiška parodų salė, edukacinė klasė, saugyklos.

Ekspozicijos

Muziejaus ekspozicija apima Panevėžio praeitį nuo paleolito laikotarpio dirbinių rastų Panevėžio apylinkės iki Antrojo pasaulinio karo. Tarp kitų dalykų eksponuojamos mamuto iltys, Berčiūnų pilkapyno radiniai, pirmosios lietuviškos monetos, olandiškų talerių lobis, XIX a.] dviratis, Panevėžio pinigai. Muziejuje yra įrengtos autentiškai atrodančio ekspozicijos: dūminės gryčios, foto ateljė, parduotuvės, pasiturinčio miestiečio svetainės interjerai. Muziejuje taip pat įrengta krašto gamtos ekspozicija. Joje - gyvūnų iškamšos, grybų [maketas|maketai], pasaulio vabzdžių kolekcija, joje eksponuojama daugiau kaip 5000 drugių bei vabalų iš visų žemynų. Moksleiviams sukurtos edukacinės programos, kurios padeda pakartoti ir papildyti mokykloje įgytas žinias.

Muziejaus skyriai

Istorijos skyrius

Istorijos skyrius tiria Panevėžio miesto ir krašto praeitį, renka, tyrinėja, saugo ir eksponuoja muziejines vertybes. Muziejininkai rengia ekspozicijas ir parodas, rašo straipsnius, ruošia leidinius, edukacines programas, veda ekskursijas, organizuoja įvairius renginius.

Etninės kultūros skyrius

Skyrius kaupia, saugo ir skleidžia krašto etninės kultūros . Jo darbuotojai rengia ekspedicijas, kaupia etnografijos rinkinį bei etnologinę medžiagą, formuoja garso ir vaizdo archyvą, veda edukacinius užsiėmimus, organizuoja seminarus, konsultuoja folklorinių ir etnografinių ansamblių dalyvius, rengia ekspozicijas, parodas bei kitokius etnologinio pobūdžio renginius.

Gamtos skyrius

Nuo pat skyriaus įkūrimo (1987) čia renkami duomenys apie Panevėžio krašto gamtą, garsius gamtininkus, tvarkoma V. Straševičiaus vabzdžių kolekcija. Kaupiamas ir tvarkomas gamtos rinkinys, vedami edukaciniai užsiėmimai, organizuojami kiti renginiai.

Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyrius

Skyrius atsakingas už muziejinių vertybių apskaitą ir saugojimą. Darbuotojai tvarko eksponatų apskaitos dokumentus, sudarinėja [[kartoteka|kartotekas[[, saugo eksponatų rinkinius.

Restauravimo ir konservavimo skyrius

Būtiniausi eksponatų darbai buvo atliekami nuo pat muziejaus įkūrimo, bet specialus skyrius įkurtas tik 2000 m. Skyriuje dirba metalo dirbinių, medinės polichromuotos skulptūros bei dokumentų restauravimo specialistai. Jie restauruoja ir konservuoja eksponatus, prižiūri juos saugyklose, dezinfekuoja, tikrina ekspozicijų salių , rengia parodas, konsultuoja, supažindina moksleivius su savo darbo specifika.

Muziejaus veikla

Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkai kasmet įvairiuose leidiniuose paskelbia keliasdešimt . 2003 m. jie daug prisisėjo išleidžiant Panevėžio miesto istoriją „Panevėžys: nuo XVI a. iki 1990 m.“ Pastaraisiais metais muziejus ir pats išleidžia nemažai leidinių, ypač daug nuveikta publikuojat senąsias nuotraukas. Jau visą dešimtmetį muziejuje rengiamos Panevėžio krašto istorijai skirtos konferencijos „Iš Panevėžio praeities“, kuriose pranešimus skaito patyrė istorikai. Konferencijų medžiaga vėliau būna išleidžiama atskirais leidiniais. Muziejus per metus surengia šimtus įvairių renginių, tarp kurių didžiąją dalį sudaro edukaciniai užsiėmimai moksleiviams. Didžiausias atvirose erdvėse vykdomas projektas - „Vilkmergės gatvė“ Panevėžio miesto gyventojus kasmet supažindina su XX a. I pusės buitimi. Panevėžio kraštotyros muziejus yra ir viena lankomiausių Panevėžio kultūros įstaigų.

Šaltiniai

1. www.muziejus.lt: Panevėžio kraštotyros muziejus
2. Jūratė Gaidelienė. Aštuoni Panevėžio muziejaus dešimtmečiai. Sekundė, 2005-07-27
3. Informacija turistams. Kultūros objektai

Nuorodos

• Oficialus muziejaus tinklalapis
• Lietuvos muziejai