Norvegijos geografija

Norvegijos geografija
Žemynas	Europa
Regionas	Šiaurės Europa
Plotas	324 220 km² 94,95 % žemės 5,05 % vandens
Pakrantė	25 148 km
Sienos	Suomija 729 km Švedija 1 619 km Rusija 196 km
Aukščiausias taškas	Galhiopigenas 2 469 m
Žemiausias taškas	Norvegijos jūra 0 m
Ilgiausia upė	Gloma 604 km
Didžiausias ežeras	Mjosa 362 km²

Norvegija yra valstybė Šiaurės Europoje, Skandinavijos pusiasalio vakarinėje ir šiaurinėje dalyje. Pietvakariuose Norvegijos krantus skalauja Šiaurės jūra, pietuose – Skagerakas, vakaruose – Šiaurės Atlanto vandenynas (Norvegijos jūra), šiaurės rytuose – Barenco jūra. Ji ribojasi su Suomija, Švedija ir Rusija. Palei pakrantę yra apie 150 000 salų ir salelių. Norvegijai taip pat priklauso Svalbardo salynas ir Jan Majeno sala, Lokių s. bei Atlanto pietuose esanti Buvė s.

Šalis nutįsusi iš šiaurės į pietus 1752 km siaura juosta. Didžiausias Norvegijos plotis – 434 km, o mažiausias – tik 6,3 km. Norvegijoje yra labiausiai į šiaurę nutolęs Europos žemyno kyšulys – . Apie 1/3 Norvegijos teritorijos yra į šiaurę nuo poliaračio. Šalies pavadinimas kilo iš žodžių Nord vegr („kelias į šiaurę“). Valstybės plotas – 324 219 km², gyventojų sk. – 4 316 000. Sostinė – Oslas.

Krantai

Krantai aukšti, uolėti, išraižyti fjordų, kurie prailgina Norvegijos krantų liniją – su visais išsišakojimais ji sudaro apie 20 tūkstančių kilometrų. Fjordai susidarė tektoninių lūžių vietose. Ilgiausias (204 km) Norvegijos fjordas – Sognės fjordas. Kadangi Norvegijoje gausu fjordų, tai ji pradėta vadinti fjordų kraštu. Tik Oslo ir Trondheimo fjordų krantai vietomis nuolaidūs. Arti krantų daug salų (skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių) ir šcherų.

Reljefas

Kalnai centrinėje Norvegijoje

Nordkapo kyšulys

Labai kalnuotas kraštas. Beveik 2/3 teritorijos yra > 500 m aukščio. Didesnę dalį Norvegijos užima Skandinavijos kalnai. Jų šlaitai statūs, giliai išraižyti, rytiniai suskaldyti upių slėnių. Pietuose jie aukštesni (Galhiopigeno k. 2469 m; 2452 m). Šiaurėje kalnai siauri, suskaldyti, taip pat ten yra žemas (300–500 m) . Žemumų taip pat yra Norvegijos pietuose ir kai kur pajūryje, jų plotis vietomis 40-50 km. Kitur dažniausiai vyrauja plokščiakalniai (): Dovrefielis, Jostedalsbrė, Jotunheimas, Telemarkas.

Šalies kalnynai sudaro geologinį kontinuumą su Škotijos, Airijos kalnais bei, kitoje Atlanto pusėje, Apalačių kalnais Šiaurės Amerikoje. Geologų nuomone šie kalnai sudarė vientisą grandinę iki Pangėjos superkontinento suskilimo.

Klimatas

Norvegijos klimatas subarktinis, jūrinis ir kontinentinis. Jį švelnina šiltoji Norvegijos srovė (Š. Atlanto srovės atšaka). Vasaros vėsios, vėjuotos, pajūryje dažni lietūs ir stiprūs vėjai. Aukštikalnėse klimatas labai atšiaurus. Ten ištisus metus išsilaiko sniegas, yra ledynų (~5000 km²), kurie užima apie 1 % Norvegijos ploto. Kritulių iškrinta 300-3000 mm per metus.

Vidaus vandenys

Hardangerfjordas

Norvegija turtinga upėmis. Jos slenkstėtos, beveik visose yra krioklių (aukščiausias – , 610 m). Dauguma upių trumpos, bet siauros ir vandeningos. Jas maitina sniegynai, ledynai ir lietūs. Potvyniai pavasarį ir vasaros pradžioje. Ilgiausios upės: Gloma (611 km), (324 km). Ežerai užima 4,7 % Norvegijos ploto. Iš viso ežerų skaičius siekia 200 000. Didžiausi ežerai: Mjosa (359 km²), (205 km²), (190 km²).

Dirvožemiai ir augalija

Spygliuočių miškas Norvegijoje

Miškai užima 24 % Norvegijos ploto. Šiaurėje vyrauja tundra ir miškatundrė. Į pietus nuo 70° š. pl. kalnų jauriniuose dirvožemiuose auga spygliuočių (eglių, pušų) miškai, vietomis yra beržynų. Pietuose, kur vyrauja rusvieji miškų dirvožemiai, pasitaiko bukynų ir ąžuolynų. Pietvakariuose plotai apaugę viržiais, bruknėmis, mėlynėmis. Aukščiau miškų zonos yra kalnų pievų ir tundrų.

Gyvūnija

Norvegijoje labai yra rūpinamasi gamtos apsauga, todėl Norvegija turtinga gyvūnų įvairove. Miškuose yra briedžių, tauriųjų elnių, kiaunių, lapių, lūšių, šermuonėlių, šiaurinių elnių, voverių, barsukų, bebrų. Krašte gausu paukščių rūšių: kurtiniai, tetervinai, , gagos, kirai, , alkos. Pakrantės jūrose gausu ešerių, menkių, silkių, skumbrių, ruonių, o upėse galima sugauti lašišų, upėtakių.

Šaltiniai

1. Kas, kada, kodėl? Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, 74 p.

Nuorodos

• Norvegijos statistika