Nindžiucu arba nindžicu jap 忍術 Ninjutsu kartais taip pat vadinamas ninpō 忍法 yra karinis menas taktika ir mąstymo būdas a

Nindžiucu arba nindžicu (jap. 忍術 = Ninjutsu), kartais taip pat vadinamas ninpō (忍法), yra karinis menas, taktika ir mąstymo būdas, atsiradęs senovės Japonijoje, ir pagrįstas neortodoksinių priemonių naudojimu. Jį praktikuojantis asmuo vadinamas shinobi-no-mono (忍の者), arba populiariai – nindze. Moteriškos lyties nindzė vadinama (jap. くノ一 = kunoichi).

Etimologija

Pagrindinis kandži nin (忍) yra sudarytas iš mažesnių kandži: viršutinis – ha (刃) – reiškia „kardo ašmenys“, o apatinis – kokoro (心) – „širdis“ arba „dvasia“ (dažnai valios prasme). Kartu jie įgauna tokias reikšmes kaip „slaptumas“, „ištvermė“, „atkaklumas“. Jutsu (術) reiškia „menas“ arba „technika“, o pō (法) – „žinios“ arba „principai“.

Istorija

Nors terminas 志能備 sutinkamas nuo Japonijos Asukos laikotarpio (538–710 m.), kai princas Šotoku buvo įtariamas nusamdęs vieną savo vasalą kaip nindzę, nindzės, kaip karinė organizacija, pradėti minėti XV a. feodalinėje Japonijoje kaip karinė organizacija (daugiausiai Igos ir Kagos žemėse Centrinėje Japonijoje).

Nuo XII a. pabaigos iki XVII a. vidurio Japoniją krėtė vidiniai konfliktai. Tokioje situacijoje vis didesnė reikšmė teko dviem žmonių kategorijoms:

Pirmoji – tai (山伏) – Japonijos kalnuose atsiskyrėliškai gyvenantys budistų kariai – vienuoliai, gerai įvaldę išgyvenimo technikas. Jų smogiamieji būriai, iš esmės karių – profesionalų, diversantų, sabotažininkų ir žudymo specialistų. Jiems buvo lengva keliauti po šalį su vienuolių abitais, lengva pasislėpti tūkstančiuose vienuolynų, lengva išsaugoti žmogaus be veido ar su tūkstančiais veidų pozicijas.

Kita kategorija – ronin (浪人) – tai netekę savo šeimininko – daimyō (大名) – samurajai. Pagal samurajų garbės kodeksą (武士道), samurajus netekęs savo šeimininko, turėjo nusižudyti – atlikti seppuku (切腹). Tie, kurie nuspręsdavo nepagerbti kodekso, buvo pasmerkti vargti gėdoje ir diskriminacijoje. Patys vargingiausi, bandydami padėti savo badaujančioms šeimoms, parduodavo net kardą ir nešiodavosi drožtą iš medžio. Kai kurie jų net su mediniu kardu stodavo į beviltišką kovą su gerai ginkluotu samurajumi. Kiti savo paslaugas siūlė pirmam sutiktam šeimininkui ir, jei jis atsisakydavo, atlikdavo seppuku atsisakančiojo akivaizdoje. To pakakdavo, kad juos pripažintų garbingais žmonėmis, o jų šeimas priglaustų. Dar kiti be jokių skrupulų siūlė savo paslaugas – galėjo šnipinėti, rengti diversijas ar slaptai žudyti.

Pamažu abi šios grupės įgijo finansinę ir politinę nepriklausomybę. Specifinė jų sugebėjimų patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą savo artimiesiems kaip neįkainojamas turtas. Taip kūrėsi nauja profesija, kuri į istoriją įėjo kaip ninjutsu. Šio meno mokyklų adeptai dažniausiai priklausė vienai giminei ar tam pačiam vienuolynui. Kai kurie iš maždaug 30–50-ties nindzių klanų tapo tokie įtakingi, kad praktiškai valdė dideles teritorijas. Ypač taip galima kalbėti apie nindzių tinklus, išsidėsčiusius Igos ir Kagos žemėse. Taip stipriai išplėtota „juodoji“ veikla, perduodama iš kartos į kartą, vis labiau panašėjo į gerai organizuotą mafijinės struktūros žvalgybą. Nindzių aukso amžiuje Kagos žemėje veikė apie 50 grupių, o Igos žemėje – tik 3, bet labai galingos grupės. Joms vadovavo Hanzo Hattori, Sandayu Momochi ir Nagato Fujibayashi – vieni iš nedaugelio žinomų garsių nindzių.

Konfliktai tarp įvairių klanų, kurie kontroliavo mažus salos regionus, baigdavosi pasikėsinimais. Kadangi samurajų bušido kodeksas draudė pasikėsinimus kaip negarbingą veiksmą, nebuvo galima tikėtis, kad kuris nors iš karių atliks reikalingas užduotis. Todėl feodalai turėjo pirkti nindzės pagalbą. Nindzės atlikdavo pavienius antpuolius, šnipinėjo, rengė pasikėsinimus ir įsiverždavo į priešo tvirtoves ar karines stovyklas.

Aštuoniolika disciplinų

Ninja jūhakkei (忍者十八計), arba aštuoniolika pagrindinių disciplinų buvo pirmiausiai paminėtos Togakure-ryū rankraščiuose, tačiau vėliau tapo ir visų kitų nindžiucu mokyklų treniruočių pagrindu, nes užtikrino nindzės, kaip kario, treniruočių visapusiškumą. Ninja jūhakkei sudaro:

　Seishinteki kyōkō (精神的教養) – dvasinis tobulėjimas
　Taijutsu (体術) – neginkluotos kovos metodai
　Kenjutsu (剣術) – kardo valdymo technika
　Bōjutsu (棒術) – lazdos technika
　Shurikenjutsu (手裏剣術) – geležčių svaidymas
　Sōjutsu (鑓術) – ieties, (槍) technika
　Naginatajutsu (薙刀術) – naginata technika
　Kusarigamajutsu (鎖鎌術) – technika
　Kayakujutsu (火薬術) – sprogmenys ir pirotechnika
　Hensōjutsu (変装術) – maskavimasis ir apsimetimas (kitu asmeniu)
　Shinobiiri (忍び入り) – slapto veikimo ir patekimo metodai
　Bajutsu (馬術) – jojimo menas
　Suiren (水練) – vandens treniruotės
　Bōryaku (謀略) – taktika, strategija
　Chōhō (諜報) – šnipinėjimas, žvalgyba
　Intonjutsu (隠遁術) – pabėgimas ir slapstymasis
　Tenmon (天門) – meteorologija
　Chimon (地門) – geografija

Ninja jūhakkei dažnai buvo studijuojamas kartu su bugei jūhappan – tradiciniais kovos metodais, kuriuos mokydavosi eilinis karys, ir nors kai kurie jų iš esmės sutampa, nindzės jų treniravosi vedini savų principų ir tikslų.

Nuorodos

Nindžiucu asociacija Lietuvoje