Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Muzika Japonijoje – muzikinės tradicijos, vyraujančios Japonijoje. Naujausiu laikotarpiu šioje srityje egzistuoja didelė stilių įvairovė. Nevengiama juos maišyti tarpusavyje, derinant vakarietiškus elementus su japoniškais, o senuosius – su naujaisiais. Šalia modernios muzikos gyvuoja ir tradicinė, kuri mėgstama daugelio gyventojų ir remiama valstybės.

Istorija

Senieji laikai ir viduramžiai

Manoma, kad daugelis tradicinės japonų muzikos stilių kilo arba buvo stipriai daroma įtaka Kinijos ir kitų aplinkinių valstybių. Kartu su raštu, mokslo pasiekimais, religija, Japoniją tiesiogiai arba per Korėją pasiekė ir kiniški muzikos instrumentai bei jiems skirti kūriniai. Todėl nuo maždaug VIII a. pradėjo formuotis aukštuomenės muzikinis stilius gagaku, atliekamas daugiausiai imperatoriaus rūmuose. Į jį buvo įmaišyta ir senųjų šintoistinių ritualų bei tuometinės korėjietiškos muzikos elementų. Gagaku atlikdavo ant žemės sėdintis ansamblis, jame vyraudavo tokie instrumentai kaip pučiamieji riuteki, hičiriki, būgnai taiko, gongai šioko, styginiai koto bei biva. Kartais būdavo naudojamas ir vokalas, muziką palydėdavo šokiai (bugaku). Gagaku yra atliekamas iki šiol, jo elementus yra panaudoję šiuolaikiniai kompozitoriai, kartais ir populiariosios muzikos atlikėjai.

Instrumentai, naudojami gagaku atliekančiuose ansambliuose, laikui bėgant pradėjo plisti tarp ne aukštuomenės muzikantų. Pavyzdžiui, XIII–XIV a. su biva (instrumentas panašus į liutnia) imta akompanuoti dainuojamuosius epus, pasakojimus. Panašiu metu vystėsi ir savita no teatro muzika, stipriai įtakota budizmo. Ją atliekančius ansamblius sudaro keturi atlikėjai: trys grojantys mušamaisiais ir atliekantys vokalines partijas bei vienas šinonuė fleitininkas.

Tokugavos laikotarpis

Tokugavos šiogūnato laikotarpiu miestuose pradėjo sparčiau vystytis populiariosios muzikos stiliai. Išpopuliarėjo šiakuhači bambukinė fleita, tradiciškai naudota budistų vienuolių, styginiai instrumentai koto ir šiamisen. Jie buvo naudojami bunraku ir kabuki teatro ansamblių, o su šiamisen dainas dažnai akompanuodavo geišos.

Meidži revoliucija

Po Meidži revoliucijos didžioji dauguma Japonijos gyventojų pirmą kartą susidūrė su vakarietiška muzika. Per kelis ateinančius modernizacijos dešimtmečius susikūrė pirmieji šią muzika atliekantys ansambliai, įkurti jos mokantys universitetų fakultetai, buvo vykstama studijuoti muziką į Europą. Tuo metu įsikūrė ir pirmosios vakarietiškus instrumentus gaminančios kompanijos, tarp kurių buvo ir viena iš dabartinių šios srities gigančių „Yamaha“. 1920-taisiais Japonija išgyveno džiazo bumą, kūrėsi šio stiliaus grupės. Šalia vystėsi ir japoniškos vokalinės estrados stilius enka, pasižymintis lyrinėmis ir nostalgiškomis dainomis. Ketvirtajame ir penktajame XX a. dešimtmečiuose sustiprėjusi kultūrinė cenzūra palietė ir muziką – to meto karinė valdžia ėmė riboti vakarietiškus stilius ir kūrinius. Apribojimai buvo nutraukti iš karto pasibaigus karui.

Naujausieji laikai

Po karo Japonijos muzikoje egzistuoja didelė stilių įvairovė. Nevengiama juos maišyti tarpusavyje, derinant vakarietiškus elementus su japoniškais, o senuosius – su naujaisiais. Šalia modernios muzikos gyvuoja ir tradicinė, kuri mėgstama daugelio gyventojų ir remiama valstybės. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais toliau vystėsi enka stilius, jaunimo tarpe vis labiau populiarėjo rokenrolas. Vėliau vystėsi savų japoniškų elementų turintis pop muzikos žanras, įgavęs J-pop pavadinimą. Nemažai gerbėjų turi ir roko, hiphopo, metalo, indie roko, įvairi alternatyvioji bei avangardinė muzika, o sugrįžtantys japonų emigrantai iš Brazilijos išpopuliarino Lotynų Amerikos stilius. Pasaulinio populiarumo yra sulaukęs ir ne vienas Japonijos kompozitorius. Nuo 1997 m. organizuojamas vienas didžiausių šalyje populiariosios muzikos festivalių .

Tradiciniai instrumentai

Styginiai

Biva
Koto
Šiamisen

Mušamieji

Hiošigi
Taiko

Pučiamieji

Riuteki
Šiakuhači
Šinobuė
Hičiriki

Atlikėjai

Žymesni Japonijos atlikėjai: Kyu Sakamoto, , , , , , , , , , L'Arc-en-Ciel, Hikaru Utada, , Gackt, Miyavi.

Kompozitoriai

Žymesni Japonijos kompozitoriai: (1879–1903), (1886–1965), (1887–1965), (1900–1981), (1901–1971), (1903–1977), (1904–1949), (1906–1991), (1907–2001), (1907–1953), (1907–1959), (1911–1951), (1914–2006), (1914–1955), (1916–1996), (1921–1980), (1922–2012), (1924–2001), (1925–1989), (1926–1990), (1929–), (1929–1997), (1929–1976), (1929–2007), Toru Takemitsu (1930–1996), (1930–), (1931–2012), (1931–), (1933–), (1933–), (1936–2003), (1942–), (1943–), (1953–), (1953–), (1955–).

Literatūra

Lucien Ellington. Asia in focus: Japan. ABC-CLIO, 2009, p. 287-8
Louis-Frédéric. Japan Encyclopedia. Harvard University Press, 2002, p. 674-6