Maskatas

Maskatas (arab. مسق = Masqaṭ) – miestas prie Omano įlankos, Omano sostinė ir didžiausias Maskato gubernijos miestas. 734 tūkst. gyventojų (2010 m.). Eksportuojami vaisiai, finikai. Klesti amatai. Yra universitetas, tarptautinis oro uostas.

Maskatas مسق
Maskato senamiestis
Maskatas 23°36′0″ š. pl. 58°35′0″ r. ilg. / 23.60000°š. pl. 58.58333°r. ilg. / 23.60000; 58.58333 (Maskatas)
Laiko juosta: ()
Valstybė	Omanas
Teritorija	Maskatas
Gyventojų (2010)	734 697
Altitudė	100 m
Vikiteka	Maskatas

Istorija

Maskato apylinkėse, Ras al-Hamroje, rasti bendruomeninės veiklos įrodymai (žvejų kapai), datuojami VI tūkst. pr. m. e. Kapai gerai įrengti, tad galima teigti apie kapinių egzistavimą. Į pietus nuo Maskato rasti Harapos puodai rodo kontaktus su Indo slėnio civilizacija. Maskato kaip uosto svarbą pripažino graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus, vadinęs miestą Cryptus Portus I a. pr. m. e., o Plinijus Vyresnysis - Amithoscuta.

Uostą užėmė Sasanidų imperija III a. valdant Šapūrui I. Atsivertimas į Islamą įvyko VII a. Maskato kaip uosto svarba augo valdant vietinei Azdų dinastijai. Įkuriant imamatą IX a. buvo siekiama sujungti išsibarsčiusias Omano gentis po ibaditų sektos vėliava. Tačiau genčių tarpusavio kova tęsėsi ir Bagdado Abasidai užėmė Omaną. Juos išvijo XI a. vietinė jamadų gentis, kurią pakeitė Azdi Nabahinos klanas. Tuo metu pajūrio miestai, tarp jų Maskatas, palaikė glaudžius prekybinius ryšius su Indija, o tai nepatiko toliau nuo jūros buvusioms gentims.

Portugalų užkariautojas užpuolė Maskatą 1507 m. liepą. Po kruvino mūšio su persų gubernatoriumi portugalai užėmė ir nusiaubė miestą, išžudė beveik visus gyventojus, tarp kurių buvo moterys ir vaikai.

Portugalai valdė Maskatą šimtą metų, nepaisant persų pasipriešinimo ir turkų bombardavimo 1546 m. Turkai du kartus buvo atėmę Maskatą iš portugalų 1552 ir 1581-1588 m. Išrinkus Omano imamu Nasirą bin Muršid al-Jaribį 1624 m. regiono politinė galia atsidūrė Omano genčių rankose. 1648 m. rugpjūčio 16 d. omaniečiai užėmė ir sugriovė portugalų valdomus Maskato bokštus, susilpnindamį miesto kontrolę. 1650 m. imamo kariai naktį užpuolė uostą, portugalai pasidavė 1650 m. sausio 23 d.

Pilietiniai karai ir persų šacho Nadiro invazijos XVIII a. sukėlė chaosą regione ir dar labiau pablogino santykius tarp Maskato ir dykumų genčių. Politinį vakuumą užpildė Al Bu Sa‘id dinastija, kuri valdo Omaną iki šiol.

Omano jūrinę ir karinę viršenybę atkūrė sultonas Saidas, kuris pasirašė sutartį su JAV prezidento Endriu Džeksono atstovu Edmundu Robertsu 1833 m. rugsėjo 21 d. Užėmęs Zanzibarą Saidas 1840 m. perkėlė sostinę į Zanzibaro Akmens miestą. Po jo mirties 1856 m. Zanzibaro sultonu tapo jo šeštasis sūnus Madžidas bin Saidas (1834/5–1870 m.), o Omano sultonu - trečiasis sūnus Tuvainis bin Saidas. XIX a. antroje pusėje Al Bu Sa‘id dinastija nusilpo ir atsinaujino konfliktai su dykumų gentimis. Maskatas ir Matra buvo užpilti dykumų genčių 1895 ir vėl 1915 m. Britai tarpininkavo paliauboms, kurios dykumų regionams suteikė didesnę autonomiją. Tačiau dykumų genčių tarpusavio nesutarimai ir konfliktai su Omano sultonais tęsėsi iki XX a. vidurio, kai 1962 m. sukilo Dofaras. Sultonas Saidas bin Taimuras buvo priverstas prašyti britų paramos. Po pasikėsinimo į sultoną 1966 m. balandžio 26 d., jis persikėlė į Salalą. 1970 m. liepos 23 d. , padedamas britų, per perversmą be kraujo praliejimo nuvertė tėvą ir tapo sultonu.

Su britų parama Kvabusas bin Saidas užbaigė Dofaro sukilimą ir suvienijo Omano gentis. Jis pakeitė šalies pavadinimą iš Maskato ir Omano sultonato į Omano sultonatą.

2007 m. birželio 7 d. Gonu ciklonas nuniokojo Maskato infrastruktūrą.

Galerija

• Miesto panorama
• Laikrodžio bokštas

Išnašos

1. Rice (1994), p.255-256
2. Foster (1844), p.234.
3. Potter (2002), p.41.
4. Miles (1997), p. 196.
5. Miles (1997), p.256.
6. Cotheal, Alexander I. (1854). „Treaty between the United States of America and the Sultân of Masḳaṭ: The Arabic Text“ (free). . 4: 341, 343–356, here: 341–343. JSTOR 592284. iš originalo 2020-08-28. Nuoroda tikrinta 2020-09-27.
7. JE Peterson's Britannica entry (1990), p.6.
8. Long (2007), p.188.

Šaltiniai

• Forster, Charles, The Historical Geography of Arabia: Or, The Patriarchal Evidences of Revealed Religion : a Memoir, Duncan and Malcolm, 1844
• Long, David E.; Reich, Bernard; Gasiorowski, Mark (2007). The Government and Politics of the Middle East and North Africa. Westview Press. .
• Miles, Samuel Barrett; Robin Bidwell. The Countries and Tribes of the Persian Gulf. Garnet & Ithaca Press.
• Potter, Lawrence; Sick, Gary (2002). Security in the Persian Gulf. Macmillan. .
• Rice, Michael (1994). The Archeology of the Arabian Gulf. Routledge. .