Ibadizmas

Ibadizmas ar Ibadija – islamo šaka (kartais vadinama sekta, kartais – ), atsiradusi VII a. arabų kalifate. Ibadizmo išpažinėjai – ibaditai. Dominuoja Omane (apie 2,5 mln. tikinčiųjų). Bendruomenės gyvena Alžyre (Mzabo slėnyje), Libijoje (Nafusos kalnuose), Tunise (Džerbos saloje) ir Zanzibaro saloje. Manoma, kad XXI a. pr. pasaulyje gyveno iki 3 mln. ibaditų.

Nuostatos

Sunitų (žalia), šiitų (violetinė) ir ibaditų (juoda) pasiskirstymas.

Ibadizmas yra atskira islamo šaka, nepriklausanti nei vienai iš dominuojančių sunitų ir šiitų šakų. Ibaditai tvirtina, kad išpažįsta seniausią ir autentiškiausią islamą. Ibadizmo ištakos yra VII a. charidžitų judėjime. Ibaditai tai pripažįsta, tačiau atmeta mintį, kad yra charidžitai ar jų atšaka. Literatūroje jie dažnai apibūdinami nusaikiąja charidžitų atšaka. Skirtingai nuo charidžitų, kurie bet kurį musulmoną, parodžiusį požymių, laikė neatitaisomai nusidėjusiu, netikinčiuoju, kurį reikia griežčiausiai nubausti kaip  – ibaditai tokį musulmoną laiko tikinčiuoju, bet tokiu, kuris tinkamai neatsidėkoja Dievo parodytam gerumui. Tokiu būdu ibaditai nelaiko stabmeldžiais tų musulmonų, kurie meldžiasi atsisukę į Mekos Kaabos šventyklos pusę. Pasak ibadizmo, netikusio musulmono nereikia bausti ar rodyti jam priešiškumo, tik apriboti draugiškumą. Su netikusiais musulmonais galima susisieti vedybiniais ryšiais, valgyti jų paruoštą gyvulinį maistą, paveldėti jų turtą. Ibaditams leidžiama melstis kartu su sunitais. Vakarų tyrinėtojai, apsilankę Omane, tvirtino, kad ibaditų tikintieji yra mažiau nepakantūs ir fanatiški nei sunitų ar šiitų. Jie cituoja sunitų hadisų veikalus, Buchario, ir kt.

Teologijoje ibaditai artimi mokyklos mokymui. Jie atmeta bet kokius Dievo antropomorfinius apibrėžimus. Teigia, kad siela niekuomet negalės pamatyti Dievo, Dievas neturi jokių kitų savybių, kurios nesuderinamos su jo amžinumu. Tačiau ibaditai oponuoja mutazilitų dieviškosios valios koncepcijai. Ibaditai, skirtingai nuo sunitų, laiko, kad kalifai Usmanas, Ali ir Muavija I valdė neteisingai. Jie atmeta mintį, kad prašymai Mahometui ar pranašo įsikišimas aname pasaulyje galėtų pagelbėti nusidėjėliams. Jie tiesiogiai priima Korano teiginį, kad, jei nusidėjėlis yra pasmerktas kančioms pragare, tai iš jų jau niekuomet neišsivaduos. Ibaditai meldžiasi nuleidę rankas kaip šiitai ir , yra skirtumų maldos žodžiuose. Ibaditų nuomone, penktadienio malda nėra visuotinė ir privaloma. Ji turėtų būti rengiama tik didžiuosiuose miestuose ir tik valdomuose teisingo valdovo. Teisingo valdovo doktrina svarbi ibadizme ir susijusi su imamo doktrina. Imamas turėtų būti renkamas pagal savo tikėjimo doros savybes, o ne pagal rasę ar kilmę, ir gali būti nušalintas, jei elgiasi neteisingai. Paskutinis ibaditų imamas buvo Achmadas ibn Saidas (valdęs 1754–1783 m.), po jo valdę titulavosi sajidais, ir dar vėliau – sultonais, taip galutinai sekuliarizuodami savo valdžią.

Istorija

657 m. Pirmosios fitnos metu kalifo Ali pajėgos susitiko su kito pretendento į kalifatą, Muavijos pajėgomis Sifino mūšyje Sirijoje. Siekiant nutraukti mūšį abi pusės susitarė paskirti teisėjus, kad šie pagal Koraną išsiaiškintų, kuris iš jų yra teisėtasis kalifas. Šį veiksmą dalis Ali karių palaikė Korano nustatymų išdavystę, nes, pagal Koraną, tik Dievas nustato, kas turi vadovauti musulmonams ir, tokiu būdu, klausimo sprendimą perduodant žmonių teismui yra pažeidžiama Dievo valia. Ši Ali šalininkų dalis palaikė Ali išdaviku, pasitraukė ir įkūrė atskirą frakciją Haruros kaime prie . Savo lyderiu jie išrinko Abdulą ibn Vahbą al Rasibį, kurį ibaditai pripažįsta buvus savo pirmuoju imamu. Ilgainiui ši grupė tapo žinoma charidžitų pavadinimu. 658 m. kalifo Ali pajėgos juos visiškai sutriuškino ir išžudė. Vėliau charidžitai ne kartą sukilo. Nuosaikiųjų charidžitų centras buvo Basra. Ibaditų pavadinimas kildinamas iš Abdulos ibn Ibado, kuris, sakoma, atskilo nuo charidžitų apie 686 m., kai kalifu tapo Abdulmalikas. Apie Abdulą ibn Ibadą žinoma labai mažai. Tikruoju ibaditų organizatoriumi laikomas islamo žinovas Džabiras ibn Zaidas, buvęs draugu ir gyvenęs Basroje, kur taip pat susikūrė mokykla. Jį palaikė Abdulmaliko vietininkas Irake , kuris tikriausiai matė Džabiro veikloje nuosaikesnį tikėjimo variantą, kaip atsvarą charidžitų radikalams. Tačiau vėliau jų santykiai pablogėjo, daugelis ibaditų buvo įkalinti ar ištremti į Omaną.

Po Hadžadžo ibn Jusufo mirties 714 m. išlaisvintas Džabiro mokinys Abu Ubaida Muslimas ibn Abu Karima al Tamimis laikomas antruoju ibaditų imamu. Jis organizavo ibaditų teologijos skleidimą toliau nuo pagrindinių kalifato centrų: Omane, Jemene, Magribe, Chorasane. Trečiuoju imamu laikomas Al Rabis ibn Habibas persikėlė į Omaną ir sudarė ibaditų hadisų rinkinį. 745 m. įsikūrė pirmoji ibaditų valstybė. Jie 746 m. užėmė Saną ir 748 m. surengė žygį užimti Mekos ir Medinos, kuris baigėsi pralaimėjimu. 750–752 m. ten pat gyvavo antroji ibaditų valstybė. 757 m. ibaditai užėmė Tripolį Š. Afrikoje ir 758 m. − Kairuaną. 761 m. Abasidai išvijo ibaditus iš Kairuano ir jie, vadovaujami Abdurachmano ibn Rustamo, įkūrė Alžyre Rustamidų imamatą, kuris išgyvavo iki 909 m. Fatimidų užkariavimo. Mažos ibaditų bendruomenės išliko Š. Afrikoje. Pietų Arabijoje gyvavo keliolika ibaditų imamatų, kuriuose tarpusavyje konkuravo Nizvos ir miestų mokyklos. XII a. viduryje imamatas žlugo valdžią paėmus Nabhanidų dinastijai, kurių valdymą ibaditų istorikai apibūdina kaip tironijos ir karų laikotarpį. XVII a. pr. ibaditų imamatas buvo atkurtas įsigalėjus Jarubidų dinastijai. XVIII a. viduryje juos pakeitė Saididų dinastija. Saidas ibn Sultanas (valdė 1806−1856 m.) užvaldė teritorijas Rytų Afrikoje. 1832 m. jis sostinę perkėlė iš Maskato į Zanzibarą. 1861 m. jo sūnūs valstybę padalino į du sultonatus su sostinėmis Zanzibaru ir Maskatu. Vėliau Arabijoje kilo keletas nesėkmingų maištų siekiant atkurti religinį imamatą. 1964 m. antiarabiška revoliucija nuvertė jų valdžią Zanzibare, o Omane valdanti ibaditų dinastija išliko iki šių laikų.

Taip pat skaitykite

• Sunizmas
• Šiizmas
• Vahabitai – musulmonų sunitų sekta.

Šaltiniai

• Ersilia Francesca. Ibadi Theology. Rereading Sources and Scholarly Works. Georg Olms Verlag, 2015
• Valerie J. Hoffman. The Essentials of Ibadi Islam. Syracuse University Press, 2012