Manhatano projektas

Manhatano projektas – 1942 m. rugsėjo mėn. suburta mokslininkų iš JAV, Anglijos ir Kanados grupė, kurios tikslas buvo sukurti atominę bombą. Buvo pagamintos trys atominės bombos: , susprogdinta per bandymus 1945 m. liepos 16 d. netoli Alamogordo (Naujosios Meksikos valstija), „Mažylis“ („Little Boy“) (urano) – numesta ant Hirošimos 1945 m. rugpjūčio 6 d. ir „Dručkis“ („Fat Man“) (plutonio) – numesta ant Nagasakio 1945 m. rugpjūčio 9 d.

„Manhetemo projekto“ rezultatas – 1945 m. liepos 16 d.

Istorija

Pagal vieną galimų versijų, idėja sukurti branduolinį ginklą priklauso vengrų fizikui, emigrantui iš Vokietijos Leo Scilardui (Leó Szilárd). Ši mintis jam kilo 1933 m. rugsėjį. Po metų jis jau užpatentavo grandininės reakcijos aprašymą. 1939 m. atominės fizikos srityje jau buvo gana toli pažengta, tad vasarą jis bando atkreipti ir JAV karo vadovybės dėmesį, bet nesėkmingai. Ledai pajudėjo po susitikimo su A. Einšteinu (Albert Einstein), kuris tą vasarą lankėsi JAV. Einšteinas pažadėjęs padėti. Tais pačiais metais prezidentui F. Ruzveltui (Franklin D. Roosevelt) perduodami du A. Einšteino laiškai. Pirmajame buvo perspėjimas, kad „Vokietijoje labai išaugo urano problemos interesas“, o kitame buvo vystoma idėja sukurti specialią vyriausybinę organizaciją, kuri savarankiškai spręstų visas problemas, susijusias su atominės bombos kūrimo programa. „Manheteno projektas“ išsirito iš „kokono“, nors dar ir neturėjo oficialaus statuso. Ne paskutinį žodį tarė ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

A. Einšteinas ir R. Openheimeris

1941 m. gruodžio 7 d. Kalifornijos universitete (Berklis) E. Laurenso (Ernest Lawrence) laboratorijoje buvo intensyviai dirbama su uranu-235. 1942 m. pavasarį Čikagos universiteto slaptoje metalurgijos laboratorijoje buvo atliekamas didelio galingumo ilgalaikis grandininės reakcijos eksperimentas. Tad Arturas Komptonas (Arthur Compton), Nobelio premijos laureatas, Čikagos universiteto metalurgijos laboratorijos vadovas ir Robertas Openheimeris (Robert Oppenheimer), Kalifornijos universiteto profesorius fizikas teoretikas, tampa mokslinio kolektyvo, kuris turės „sukurti stebuklą“, koordinatoriais. 1942 m. kovą V. Bušas (Vannevar Bush) karo meto Nacionalinio gynybos mokslinio komiteto (NDRC; National Defense Research Committee) vadovas informavo prezidentą, kad visi skaičiavimai ir eksperimentai rodo, kad bomba bus pagaminta apie 1944 m., jos galingumas pranoks visus lūkesčius. 1942 m. rudenį prezidentas F. Ruzveltas priėmė sprendimą. Taip gimė iki tol JAV istorijoje nematyta savo veiklos įvairove, finansinėmis galimybėmis, atskaitinga tik prezidentui (kongresas net nežinojo) programa. Šios grandiozinės programos vadovu buvo paskirtas Pentagono statytojas, inžinerinių pajėgų pulkininkas Leslis Grovesas (Leslie Groves). Buvo sugalvotas ir pavadinimas „Manheteno inžinerinis projektas”, veikęs su savo dukterinėmis įmonėmis 19-oje valstijų ir Kanadoje. L. Grovesas gavo brigados generolo laipsnį ir buvo įtrauktas į projekto Politinį komitetą kartu su V. Bušu, J. Konantu (James Conant) iš NDRC, karo ministru G. Stimsonu (Henry L. Stimson), generolu D. Maršalu (Col. James Marshall) ir viceprezidentu H. Volesu (Henry A. Wallace). Komitetui vadovavo karo ministras G. Stimsonas, kuris rūpinosi projekto gyvybingumu ir aprūpinimu, R. Openheimeris paskirtas projekto moksliniu vadovu. Tokiu būdu G. Stimsonas, V. Bušas, L. Grovesas ir R. Openheimeris tapo „Manheteno projekto“ administraciniu branduoliu, kuris turėjo labai didelį autoritetą ir įtaką tarptautiniuose reikaluose, tik prezidentas F. Ruzveltas buvo vienu laipteliu aukščiau jų.

Statybos

Skubiai buvo sukurta laboratorinė bazė, pastatytos urano-235 sodrinimo gamyklos, pradėtos pramoninių reaktorių statybos Oak Ridže (Oak Ridge) Tenesio valstijoje ir Hanforde (Hanford) Vašingtono valstijoje. R. Openheimeriui reikalaujant, Los Alamose (Los Alamos) Naujosios Meksikos valstijoje buvo įkurtas slaptas mokslinis centras, idėjų inkubatorius, kur buvo surinkti įvairių tautybių ir specialybių žinomi mokslininkai ir eksperimentatoriai. Prie projekto prisijungė pramonės koncernai, universitetų centrai, inžinerinės armijos, laivyno ir aviacijos tarnybos. Iki „Manheteno projekto“ atsiradimo, atominės bombos konstrukcijai nebuvo skirta daug dėmesio, daugelis net neįsivaizdavo jos gabaritų. R. Openheimeriui teko didelis darbas suburiant mokslo specialistų būrį ir parenkant naujų mokslo centrų ir gamyklų statybos vietas. 1942 m. V. Bušas visus institutus, vykdančius mokslinius tyrimus atomo srityje ir priklausančius OSRD (Office of Scientific Research and Development), perorganizavo į naują Urano komitetą (Uranium Committee) S1-OSRD. 1942 m. liepos 9 d. sprendimu buvo numatomi tokie statybų darbai:

• 1942.10.01 reaktoriaus plutoniui išgauti;
• 1942.11.01 elektromagnetinės urano sodrinimo gamyklos;
• 1943.01.01 urano termodifuzinės sodrinimo gamyklos;
• 1943.03.01 difuzinės dujų sodrinimo gamyklos.

Visais paskaičiavimais projektas turėjo kainuoti apie 85 mln. dolerių. Ne viskas vyko kaip planuota, kai kurie objektai vėlavo.

Vietovės JAV, kurios buvo susijusios su Manheteno Projektu.

Hanfordas

Ši vieta buvo pasirinkta plutonio gamyklai statyti. Pradėjus skaičiuoti ir modeliuoti būsimos gamyklos modelį, pastebėta, kad bus reikalinga:

• vandens – 100 m³ per minutę;
• elektros – apie 100 000 KW;
• pavojinga gamyklinė zona (19x25 km);
• personalo miestelis 16 km nuo artimiausio reaktoriaus prieš vyraujančio vėjo kryptį;
• laboratorinis korpusas už 13 km;
• artimiausia gyvenvietė ne arčiau 32 km;
• keliai ir geležinkelis ne arčiau 16 km nuo objekto.

Bendras objekto plotas sudarė 200 000 ha, darbai prasidėjo 1943 m. vasario 28 d., darbus vykdė statybos bendrovė „Diupon“.

Oak Ridžas

Urano 235 sodrinimo kompleksas (kai iš Urano 238 izotopo atskiriama maža Urano 235 dalelė) buvo numatytas statyti Oak Ridže. Šį kompleksą sudarė gamyklos:

• grafitinis reaktorius (X-10);
• urano elektromagnetinė sodrinimo gamykla (Y-12);
• urano dujų difuzinė sodrinimo gamykla (K-25);
• urano termodifuzinė gamykla (S-50).

Y-12, pastatyta per labai trumpą laiką (1943 m. vasaris-1943 m. lapkritis), užėmė 3,3 km² plotą ir buvo vienintelė gamykla, iki 1946 m. tiekianti sodrintą uraną. Joje dirbo 24 tūkstančiai darbuotojų. Pirmoji urano siunta į Los Alamosą paruošta 1944 m. K-25 gamyklos statyba (4 km² plotas) sekėsi labai sunkiai. Iki 1944 m. buvo sunkumai dėl membranos tiekimo (metalinės plokštelės su keletu milijonų skylučių 1 cm²).

Los Alamos

Šios slaptos laboratorijos užduotis buvo atominės bombos surinkimas ir bandymas. Iš pradžių būdama grynai mokslinių tyrimų laboratorija, vykdanti mokslinius ir teorinius darbus, vėliau ji tapo ir inžinerine – technine. Laboratorijoje dirbo daugiausia Kalifornijos universiteto mokslininkai. Iš pradžių net nebuvo aišku, kas bus naudojama bombai: uranas-235, plutonis ar abu kartu. Buvo neaišku, kokiame pavidale bus tiekiama branduolinė medžiaga, neaiški bombos techninė ir mechaninė struktūra. 1943 m. gegužę laboratorijai vadovauti paskirtas kadrinis armijos karininkas, trečio rango kapitonas, gerai nusimanantis artilerijoje, balistikoje ir sprogstamosiose medžiagose, V. S. Parsonas (William Sterling Parsons).

Artėjant prie dienos „X“

Strateginis bombonešis B-29

Naudojant bombą karo tikslais, didelę rolę vaidina aviacija. Nors iki 1944 m. dar tiksliai nebuvo žinomi bombos gabaritai ir svoris, jau buvo galvojama, kas tai gali būti. R. Openheimeriui pasitarus su Los Alomoso specialistais, prieita išvada, kad teks naudotis tuo metu esančiais strateginiais bombonešiais B-29 (žinoma, perdarius bombų metimo mechanizmus ir talpyklas). Tad JAV oro pajėgoms iškeliami trys pagrindiniai uždaviniai: pirma – operaciją atlikti lėktuvais, sugebančiais nešti atominę bombą ir galinčiais skristi ilgus atstumus; antra – parengti ir apmokyti lakūnus ir aptarnaujantį personalą; trečia – nuskristi ir numesti bombą, nepriklausomai nuo aplinkybių. Iš 504-ojo aviacijos pulko buvo suformuota 509-oji strateginių bombonešių eskadrilė iš 225 karininkų ir 1542 aptarnaujančiųjų, vadovu paskirtas Paulius Tibetsas (Colonel Paul Tibbets). Jau 1944 m. rugsėjo 30 d. trys B-29 buvo paruošti ir pradėjo treniruotes su „Dručkio“ tipo didelio galingumo bombomis. Dar 11 B-29 paruošti 1945 m. sausio 1 d. Treniruotėse visada dalyvaudavo „Manheteno projekto“ specialistai, kurie mokė, kaip elgtis su bombomis ore ir ant žemės. Jos vyko Vendover–Fild (Wendover-Field) karo bazėje (Juta) 160 km nuo Solt Leik Sičio. 1945 m. kovą apsisprendus dėl bombos konstrukcijos, likusį laiką iki rugpjūčio 9 d. buvo vykdomos bombų metimo treniruotės.

Tikslo parinkimas

JAV strategija tuo metu, kai buvo kuriama bomba, buvo Japonija ir Ramiojo vandenyno regionas. Pagal patvirtintą planą 1945 m. spalio 1 d. numatyti išsilaipinimas Kiūšiū (Kyūshū) saloje ir Tokijo šturmas gruodį. Šis planas nebuvo derintas su rusais, tad po Jaltos konferencijos balandį patvirtinta nauja Japonijos puolimo strateginė direktyva: intensyvus Japonijos miestų bombardavimas, blokada iš žemyno pusės ir šalies okupacija per kuo trumpesnį laiką. Tuo pačiu metu diskutuojama, kaip panaudoti atominę bombą: ar prieš visą pasaulį pademonstruoti jos griaunamąją jėgą ir po to pateikti Japonijai ultimatumą, ar ją panaudoti be perspėjimo. Pasirenkami šie bombardavimo objektai:

• , didžiausias Japonijos karo pramonės centras (4,4 km²), geležinkelio depas, elektrinė ir mašinų gamykla (dėl blogo oro virš Kokuros, bomba buvo numesta ant Nagasakio).
• Hirošima, didžiausias uostas, japonų sausumos kariuomenės štabas su 25000 karių kontingentu. Šalia miesto keletas stambių pramonės objektų.
• Niigata, jūros uostas, aliuminio gamykla, metalurgijos kombinatas, naftos perdirbimo gamykla su tanklaivių terminalu.
• Kiotas, milijoninis Japonijos pramonės miestas. Didelis miesto plotas leis geriau įvertinti bombos galimybes.

Po to, kai miestai – taikiniai buvo parinkti, oro pajėgų štabui buvo duotas įsakymas nutraukti tų miestų bombardavimus.

sala

Pagrindinė JAV Ramiojo vandenyno oro pajėgų bazė buvo Guamo saloje, bet 1944 m., parenkant vietą iš kur B-29 turi skristi į Japoniją, pasirinkta buvo sala. Mat čia buvo visos galimybės plėsti infrastruktūrą ir ji 160 km arčiau Tokijo. 509 strateginė eskadrilė į persikelia 1945 m. balandį. Gegužę Los Alamose parenkama 37 specialistų komanda, kuri turės kontroliuoti bombos surinkimą, instruktuoti ekipažą ir koordinuoti projekto eigą. Birželį prasideda treniruojamieji lėktuvų skrydžiai (su 2,5 t bombomis) į Japonijos miestus, esančius netoli atominio bombardavimo vietų. Daug dėmesio skiriama manevrui, kuris bus atliekamas numetus bombą, kad būtų galima saugiai grįžti atgal. Skrydžiai vyksta 3–5 km aukštyje, bet žinoma, kad saugiai atliekant apsisukimo manevrą operacijos metu, aukštis turės būti apie 10 km.

Potsdamas: iki ir po.

Prezidentas H. Trumenas (Harry S. Truman) žinojo, kad bombos „” išbandymas yra numatytas liepos viduryje ir išplaukdamas į Potsdamo konferenciją (1945 m. liepos 16 d.-1945 m. rugpjūčio 2 d.) Vokietijoje, jautėsi truputį prislėgtas. Iš vakaro jis rašė: „Aš nenoriu niekur važiuoti, bet aš padarysiu tai, be ko jau nieko negalima sustabdyti“. Atvykęs į Berlyną ir sužinojęs apie V. Čerčilio (Winston Churchill) nerimą dėl Europos žemyno likimo, susijusio su komunizmo plitimu, optimizmo neįgavo. Guodė tik mintis, kad jėgų pasiskirstymą Potsdame gali lemti tik sėkmingas bandymas Alamogorde (Alamogordo). Konferencijos atidarymo metu J. Stalino (Joseph Stalin) tonas ir užimama pozicija buvo puolamojo pobūdžio, bet H. Trumenas jau nusiramino, mat liepos 16 d. iš Vašingtono gauta įžymioji slaptoji telegrama : „Šiandien ryte operacija praėjo sėkmingai […], dar nėra pilnos informacijos, rezultatai puikūs, pranoko visus lūkesčius […]“ Tą pačią dieną derybose su J. Stalinu, H. Trumenas pasakė: „Pas mane taip pat yra dinamito užtaisas, bet aš dabar jo nesiruošiu sprogdinti“. Jis įsigijo priemonę, tuo pačiu ir pasitikėjimą, troškimą perimti iniciatyvą derybose, nesvarbu kiek kainuotų. Dabar Antrojo pasaulinio karo finalą turi vainikuoti atominio ginklo panaudojimas, kuris priverstų kapituliuoti Japoniją greičiau, nei TSRS įsitrauks į karą Tolimuosiuose Rytuose. Bet kol kas niekas negalėjo iš anksto pasakyti, kaip „Manheteno projekto“ naujagimis elgsis karo sąlygomis. Liepos 21 d. kurjeris pristatė visus bandymo rezultatus. Liepos 24 d. rytiniame pasitarime svarstomos įsiveržimo į Japonijos salas detalės, apie TSRS įsijungimą į karą su Japonija. Bet pagrindinė scena buvo suvaidinta vakariniame posėdyje prie apvaliojo stalo 20 val. J. Stalinas neparodė jokio ypatingo dėmesio, tik palinkėjo sėkmingai panaudoti atominį ginklą prieš japonus. Jis neuždavė nė vieno klausimo. Kažkas paskui pasakė, kad J. Stalinas paprasčiausiai pramiegojo radikalią revoliuciją pasaulio politikoje ir diplomatijoje – termobranduolinio ginklo atsiradimą. Nebuvo kam paaiškinti, kokią didelę rolę naujas ginklas vaidins tarptautiniuose santykiuose. Buvo žinoma: didelė TSRS mokslininkų grupė (A. Joffe (Abram Ioffe), P. Kapica (Pyotr Kapitsa), I. Kurčiatovas (Igor Kurchatov)) galėjo tai padaryti. Konferencijos metu priimta rezoliucija dėl neatidėliotino Japonijos kapituliavimo liepos 24 d. Japonijos buvo atmesta. Šviesofore užsidegė žalia šviesa. G. Stimsonas ir L. Grovesas sėdo rašyti prezidento pranešimą dėl Hirošimos bombardavimo. Liepos 31 d. su tekstu supažindinamas H. Trumenas tik paprašo iki rugpjūčio 2 d. nieko nepradėti, tą dieną konferencijos dalyviai išsiskirstydami spaudžia vienas kitam rankas.

Alamogordas (Alamogordo, Naujoji Meksika)

„Trinity“ sprogdinimo platforma

„Dručkio“ tipo konstrukcijos atominės bombos su kodiniu pavadinimu „“ bandymas pagal planą numatytas 1945 m. liepos viduryje. Iš pradžių buvo sugalvota bombą susprogdinti specialiai tam užsakytame ir pagamintame plieniniame konteineryje, jis net buvo atvežtas į artimiausią geležinkelio stotį. Bet paskutiniu momentu atsisakyta, nes manyta, kad sprogimo metu jis neišsilydys ir taps papildomu pavojaus šaltiniu. Bandymams vadovavo fizikas K. Bainbridžas (Kenneth Bainbridge). Jis pirmiausia parinko vietą, kuri turėjo būti apie 27 x 40 km ploto, mažai apgyvendintoje teritorijoje. Ta vieta tapo Alamogordo oro pajėgų bazė. Atėjo 1945 m. liepos 16 d.

Ištrauka iš 1945 m. liepos 18 d. generolo L. Groveso (Leslie Groves) ataskaitos karo ministrui:

“1945 m. liepos 16 d. 5 val. 30 min. Alamogordo oro pajėgų bazės teritorijoje (Naujosios Meksikos valstija) buvo pirmą kartą istorijoje atliktas atominės bombos sprogdinimas. Bomba nebuvo numesta iš lėktuvo, o susprogdinta ant 33 m aukščio plieninės platformos. Sėkmingas sprogdinimas pranoko optimistiškiausias prognozes. Pagal visus šiuo metu turimus duomenis galima spręsti, kad bombos galingumas atitiko 10-15 tūkstančių tonų trinitrotoluolo ekvivalentą. Smogiamoji banga turėjo gigantišką jėgą. Šviesos blyksnis už 32 km buvo kelis kartus ryškesnis už vidurdienio saulę. Po sprogimo susiformavo didžiulis ugnies kamuolys, kuris išsilaikė keletą sekundžių. Po to jis pasidarė grybo formos ir ryškumas sumažėjo. Šviesa buvo aiškiai matoma Albukerke (Albuquerque), Santa-Fe, Silver Sityje (Silver City) ir kituose taškuose, nutolusiuose apie 290 km. Susidaręs dulkių kamuolys greitai kilo į viršų ir pasiekė 11 km aukštį (12,5 km virš jūros lygio). Debesis be kliūčių perėjo pro 5 km aukštyje esančią didelio temperatūrų skirtumo zoną, sukeldamas dar du sprogimus. Manoma, kad tai geležies garų jungimosi su deguonimi rezultatas. Dėl sprogimo susidarė taurės formos krateris, kurio centre buvo 37 m skersmens ir 1,8 m gylio duobė, aplink 370 m spinduliu buvo viskas išnaikinta. Už 500 m nuo sprogimo vietos buvo 220 tonų 21 m aukščio įbetonuotas plieninis cilindras. Po sprogimo cilindras išrautas iš betono, persuktas ir perplėštas pusiau. Dulkės ir radioaktyviosios dalelės nusėdo dideliame plote, jų buvo dar užfiksuota 190 km atstumu. Stebėjimo punkte už 9 km tuo metu buvo apie 20 žmonių: projekto vadovas R. Openheimeris, bombos sprogstamojo užtaiso projektuotojas G. Kistiakovskis (George Kistiakowsky), bandymo vykdymo organizatorius K. Bainbridžas, keletas kareivių, du karininkai ir vienas laivyno atstovas (generolas L. Grovesas iki sprogimo likus 20 min. išvyko į bazę, kad sprogimą stebėtų iš kitos vietos).“

R. Openheimeris iki sprogimo vaikščiojo labai susirūpinęs ir prislėgtas. Didžiulė atsakomybė jį slėgė iki bombos sprogimo šviesos pasirodymo. Kai tai įvyko, jo veide pasirodė pasitenkinimo išraiška, įtampa atslūgo, visi puolė sveikinti vieni kitus.

Bombos numetimas

Dar neįvykus „“ bandymui, liepos 14 d. pagrindinės urano-235 bombos dalys iš Santa-Fe pajudėjo link San Francisko. Visos bombos dalys buvo supakuotos į metalinius cilindrus ir sudėtos į didelį konteinerį, kuris buvo pakrautas į kreiserį „Indianapolis“ ir liepos 16 d. išplaukė Havajų link. Liepos 26 d. kreiseris pristato slaptą krovinį į Tiniano salos strateginę aviacijos bazę. Visos „Mažylio“ komplektuojamos dalys rugpjūčio pirmosiomis dienomis buvo savo vietoje. Tuo metu virš Japonijos buvo nepalankios skraidymui oro sąlygos, bet rugpjūčio 5 d. ryte atsiranda vilčių dėl orų pagerėjimo. Pulkininko P. Tibetso strateginio bombonešio B-29, pavadinto „Enola Gay“ vardu, ir keturių jį lydinčių lėktuvų ekipažams pristatoma speciali karinė užduotis Nr. 13, kurios atlikimas numatytas rugpjūčio 6 d. P. Tibetsas pirmą kartą instruktuoja ekipažus, pristato pirmo rango kapitoną V. Parsoną, kaip pagrindinį specialistą, kuris turės skrydžio metu paruošti bombą numetimui, majorą T. Ferebį (Thomas Ferebee) atsakingą už bombos numetimą ir kapitoną M. Jepsoną (Morris R. Jeppson) atsakingą už elektroniką. 1945 m. rugpjūčio 5 d. 15 val. 30 min. „Mažylis“, lydymas slaptosios tarnybos agentų, pradėjo savo paskutinę kelionę iš specialiai saugomo angaro. Iki vėlyvo vakaro V. Parsonas buvo lėktuvo bombų skyriuje, – treniravosi surinkti bombą.

Rugpjūčio 6 d.

• 1 val. 30 min. Hirošimos kryptimi išskrenda žvalgybinis lėktuvas, kad ištirtų oro sąlygas.
• 2 val. 45 min. į startą išrieda „Enola Gay“ ir po pakilimo V. Personas pradeda pirmą bombos surinkimo etapą.
• 7 val. 30 min. į bombą sudedami sprogstamieji strypai ir Tibetsas vietiniu ryšiu praneša: „Pas mus pirmoji atominė bomba“. Dauguma ekipažo narių pirmą kartą išgirdo žodį „branduolinė“ (atominė).
• 7 val. 40 min. lėktuvas pradeda kilti į užduotą 11 km aukštį, be to gautas pranešimas iš žvalgybinio lėktuvo, kad oro sąlygos virš pirmo tikslo geros ir Japonijos priešlėktuvinė gynyba kaip išmirusi. 9 val. 10 min. T. Ferebis aiškiai mato tikslą – Hirošimą.
• 9 val. 15 min. P. Tibetsas duoda komandą atidaryti liuką ir 5 t „Mažylis“ tolygiai vertikaliai krenta žemyn miesto centro link. Lėktuvas pasuka 180º ir staigiai pradeda žemėti, kad pasiektų didesnį greitį. Visi užsideda tamsintus akinius, netrukus įgulą pasiekia ryškus blyksnis ir pirmoji smūginė banga. P. Tibetsas raportuoja: „Vizualiai bomba tikslą sunaikino…“, antras pilotas R. Levis (Robert Lewis) lėktuvo dienoraštyje greitai užrašė: „Dieve mano, ką mes padarėme…“.

Lėktuvo vadas V. Parsonas išsiunčia į Tiniano pranešimą su rekomendacija pradėti paruošiamuosius darbus dėl antrojo bombardavimo etapo. „Manheteno plano“ mašina sukosi pilna jėga, nesvarbu, kaip reaguos Japonija po pirmojo bombos numetimo. Tuo pačiu buvo siekiama pasauliui parodyti JAV karinę galią. Virš Hirošimos pakilo 12 km aukščio ir 5 km pločio dūmų stulpas, kuris, praėjus 4 val., neleido žvalgybiniams lėktuvams fotografuoti bombos sprogimo padarinių. Tik sekančią dieną padarytos nuotraukos parodė, kad sugriauta 60 % miesto.

JAV karo vadovybės nuomone, dviejų viena paskui kitą numestų bombų turėjo užtekti, kad karas baigtųsi, nors buvo pagaminta svarbiausia dalis ir trečiąjai (žinoma kaip Demono branduolys). Tad, pagal planą, paruošiamieji darbai po pirmosios bombos numetimo salos bazėje vyko trimis pamainomis. Buvo ruošiama plutonio bomba „Dručkis“, analogiška jau išbandytai bombai. Pablogėjus orams virš Japonijos rugpjūčio 9 d. operacijai buvo parinkti du taikiniai: ir Nagasakis. B-29 tris ratus apsukęs virš Kokuros miesto, dėl nulinio matomumo, pasuko Nagasakio link. Bomba numesta iš 9700 metrų aukščio, 2 km į šiaurę nuo numatyto tikslo, „Mitsubishi“ gamyklos rajone. Tik po savaitės pavyko nufotografuoti bombardavimo vietą, ji sunaikino 44 % miesto. Didesnių sugriovimų pavyko išvengti dėl kalnuoto reljefo.

1945 m. rugpjūčio 10 d. Japonija pradėjo derybas dėl kapituliacijos.

1945 m rugsėjo 12 d. paskelbtas prezidento H. Trumeno memorandumas „Dėl atominio ginklo kontrolės“, jame sakoma, kad JAV su Anglija siūlo pasirašyti su TSRS susitarimą dėl atominio ginklo naudojimo apribojimo karo atveju ir apie atominės energijos vystymą taikiems tikslams. Ir taip 1943 m. rugpjūčio 13 d. gimęs „Manheteno projektas“ atliko savo istorinę misiją.

Šaltiniai

1. HIROSHIMA: 60 YEARS LATER: WENDOVER’S SECRET, http://www.reviewjournal.com/lvrj_home/2005/Aug-06-Sat-2005/news/26902506.html
2. Diplomatic History. Winter 1980. Vol.4, N1. P 322.
3. Groves, Leslie. Now it Can be Told: The Story of the Manhattan Project. Retired. Harper & Brothers Publishers, New York.
4. ENOLA GAY, http://www.afa.org/new_root/enolagay/ 2008-07-16 iš Wayback Machine projekto.
5. Millett A. R. Living with the Bomb //Diplomatic History. 1994, Spring. Vol. 18, N2. p. 281–283.